Albanija atsiveria turistams

Apskritai nieko neklausinėjo ir pasienyje ilgai neužlaikė, tiesa, paprašė atidaryti pinigines ir susimokėti 2 eurų dezinfekcijos mokestį bei po 10 eurų už įvažiavimą į šalį. Pasirodo, moka visi užsieniečiai, bet mokesčio dydis skiriasi priklausomai nuo šalies. Jauna pareigūnė ilgais lakuotais nagais lėtai suvedė mūsų duomenis į kompiuterį, taip negrabiai, lyg tą darytų pirmą kartą.

Beje, ji padavė mašiną vairavusiam mūsų draugui sąrašą su valstybių pavadinimais ir paprašė išsirinkti savąją...

Pažiūrėjusi į pasus pareigūnė negalėjo suprasti, iš kokios šalies mes esame. Maloni naujiena - lietuviams į Albaniją nebereikia vizų.

Į kalnuotąją Albaniją įvažiavome neapsakomai laimingi. Pirmas dalykas, kuris mums krito į akis, - visi albanai važinėja mersedesais! Na, beveik visi. Nenaujų mersedesų gausa Albanijoje iš tiesų stulbina: girdėta statistika, esą šios markės automobiliais važinėja apie 80 proc. šalies gyventojų, atrodo visai reali.

Saulei jau pasislėpus už kalnų viršūnių, patraukėme į Sarandę, piečiausią Albanijos kurortą prie Jonijos jūros. Tiesa, prieš tai trumpam stabtelėjome kelyje. Nenorėdamos pykdyti musulmonų, mes, merginos, vasariškus sijonėlius skubiai pakeitėme kelnėmis. Tada ir vaikinai lengviau atsikvėpė: turbūt manė, kad visą laiką turės mus saugoti, kad netaptume potencialiomis prekybos žmonėmis aukomis (juk Anglijoje būtent albanai yra šio nusikalstamo "verslo" lyderiai!). Tai buvo dar vienas dalykas, iš kurio dar tą patį vakarą mes skaniai juokėmės.

Viešbutis pusvelčiui

Pasirodo, tik apie 60 proc. albanų yra musulmonai. Viešnagės šalyje metu matėme vos kelias skrupulingai skaromis galvas prisidengusias moteris. Sarandėje jaunos merginos drąsiai vaikščiojo su vos įžiūrimais sijonėliais ir demonstravo praeiviams savo auskarus bambose.

Senasis Butrinto amfiteatras

Vakaras buvo gražus ir šiltas, atsipūtę po dienos karščių žmonės, daugiausia poilsiautojai (Sarandėje atostogauja ne tik albanai - kurortą mėgsta italai, graikai), pabiro į gatves. Panašiai kaip mūsiškėje Palangoje, jie vaikštinėjo aukštomis palmėmis bei puikiais žydinčiais krūmais apsodinta gatve palei Jonijos jūros įlankos pakrantę, pirko kukurūzų spragėsius ar suvenyrus. Nuo vaikiškų atrakcionų sklido tranki muzika, o lauko kavinės buvo sausakimšos žmonių. Dauguma jų smalsiai nužiūrinėjo mus, nepanašius nei į albanus, nei į graikus, ir dėl to pasidarė truputį nejauku.

Visai netroškome Albanijoje miegoti kur papuola, tačiau nakvyne šioje šalyje pasirūpinę nebuvome. Visai netikėtai gatvėje užkalbinti keli albanai maloniai pasiūlė užsukti į greta esantį viešbutį - ten esą geras aptarnavimas ir labai pigu. Tuoj prisistatė ir jo savininkas, paslaugus vyrukas vardu Miri. Negalėjome patikėti savo ausimis: vietinis verslininkas nakvynę viešbutyje su vaizdu į Jonijos įlanką siūlė vos už 8 eurus asmeniui. Viešbutis nebuvo koks aptrešęs, kambariai - šiuolaikiškai įrengti, su dušais, TV ir dideliais balkonais.

Paklaustas, ar turistams Albanijoje saugu, Miri numojo ranka: "Garantuoju, niekas jūsų net pirštu nepalies. Galite būti ramūs, tai tik negražūs gandai, kuriuos apie mus skleidžia graikai", - patikino viešbučio savininkas, nepatenkintas tvyrančia priešprieša su kaimynine Graikijos valstybe.

Beje, paklaustas, kodėl Albanijoje tokie populiarūs mersedesai, Miri juokėsi: "Mafija..." Ir pridūrė: "Žinoma, aš juokauju. Savąjį pirkau už 11 tūks. eurų Vokietijoje, - verslininkas pamoja į pilkos spalvos mersedesą, pastatytą po viešbučio langais. - O jei važinėčiau su tokia mašina, kaip jūsų (Miri apie mūsų automobiliuką "Hyundai Getz". - Aut. past.), ji man jau po pusmečio subyrėtų. Pas mus labai blogi keliai, o mersedesai labai patvarūs."

Statybininkų šalis

Kitą rytą pabudę Sarandėje jautėmės lyg iš naujo gimę. Po daugiau nei savaitės klajonių tokio poilsio labai trūko. Jau nuo ankstaus ryto kepino saulė. Išėję pasivaikščioti patekome tiesiai į turgų: centrinėje kurorto gatvėje senyvo amžiaus moteriškės prekiavo šviežia žuvimi, jūros gėrybėmis ir netgi batais. Kainos - panašios kaip Lietuvoje. Nustebome neradę Sarandėje mums taip įprastų prekybos centrų - matėme tik mažas parduotuvėles. Vienoje jų už prekystalio stovėjusi močiutė prekių kainas mums užrašė ant popieriaus, nes susikalbėti negalėjome, o paimtus pinigus susidėjo į metalinę dėžutę. Jei jau kasos aparatų nėra, ką jau kalbėti apie galimybę atsiskaityti banko kortele... Tiesa, albanai mielai priima ne tik vietinę valiutą - lekus, bet ir eurus.

Dieną ta pati Sarandės pakrantė atrodė jau šiek tiek kitaip. Akmenuotoje pakrantėje, kur deginosi keletas poilsiautojų, buvo pilna stiklo šukių, plastmasinių butelių, net išmatų.

Tačiau kurorto gatvėse buvo gana švaru ir tvarkinga, o parkelyje prie "šokančio" fontano vienas senstelėjęs albanas barė nuorūkas ant žolės mėtantį jaunimą.

Sarandėje, kaip ir visoje Albanijoje, mus pribloškė statybų gausa. Vienas po kito kyla daugiaaukščiai gyvenamieji namai, viešbučiai ir prabangios vilos. Turistams atsiverianti šalis išgyvena didelių permainų metą. Vis daugiau lėšų skiriama turizmo infrastruktūrai plėtoti. Tiesa, susidaro įspūdis, kad šis procesas vyksta gana chaotiškai. Namai kyla visai prie pat jūros arba kone ant važiuojamosios kelio dalies - atrodo, jog albanai stato ką nori ir kur nori. Matyti daug apleistų statybų, likimo valiai palikto statybinio laužo, pastatų su pusiau lūžusiomis konstrukcijomis.

Mieliausias kampelis pasaulyje

Už 24 km nuo Sarandės yra įsikūręs nuostabaus grožio Butrinto nacionalinis parkas, saugomas UNESCO. Čia turtinga augmenija, o biologinė įvairovė - didžiausia visoje Albanijoje.

Aplankome antikinį Butrinto miestą, vieną didžiausių Balkanuose. Tai lyg muziejus po atviru dangumi (bilieto kaina - 14 Lt). Archeologų iš viso pasaulį atkastą senąjį miestą supa skaidrus žydras ežeras. Iš čia atsiveria vaizdas į Jonijos jūrą bei graikams priklausančią Corfu salą. Apžiūrime žole apaugusio akropolio griuvėsius, amfiteatrą, pilį, nimfų fontanus, pirčių pastatus, baziliką. Pilyje 1950 m. įkurtame muziejuje, kuris šiuolaikiškai rekonstruotas tik pernai, saugomi archeologinių kasinėjimų metu rasti seni indai, vazos, graikų dievų skulptūros, freskos ir kt. 44 m. pr. Kr. J. Cezaris Butrinte buvo įkūręs romėnų koloniją. Daugiausiai apie Butrinto istoriją žinoma iš garsaus romėnų politikos veikėjo, oratoriaus ir filosofo Cicerono laiškų. Viename jų Ciceronas Butrintą apibūdina kaip tyliausią ir mieliausią kampelį pasaulyje.

Bus daugiau