Amazonija: pirmapradžiai miškai ir gyventojai

Pirmoji ekspedicija

Amazonės baseiną prieš 12 tūkst. metų apgyveno indėnų gentys. XVI a. džiungles pasiekė europiečiai.

GYVENVIETĖS įsikūrusios prie upių. Dauguma indėnų priklauso tupių-gvaranių grupei, kiti - pano, že, karibai, aravakai, tukano, chibaro. Iki šiol Amazonijos užkampiuose aptinkama naujų genčių, gyvenančių pirmykštėje santvarkoje.

XVI a. viduryje ekspediciją Amazonės upe surengė pirmasis europietis - ispanų keliautojas Franciskas de Orelana (Francisco de Orellana), iš užkariauto Peru patraukęs į ekvatoriaus pusę. Plaukė nuo Andų papėdės iki Atlanto vandenyno. Išvydęs karingas tapujų genties moteris, prilygino jas mitinėms amazonėms. Nuo to ir kilo upės, o vėliau ir viso regiono pavadinimas.

Ispanų kronikose, pavyzdžiui, vienuolio Gasparo de Karvachalio (Gaspar de Carvajal), kuris dalyvavo De Orelanos ekspedicijoje, užrašuose, esama užuominų apie didžiulius indėnų miestus džiunglėse. Ši informacija daugelį metų buvo laikyta keliautojų išmone; manyta, jog jie pervertino matytų miestų dydį ir perdėjo gyventojų skaičių.

Terra Preta

Kodėl mokslininkai netikėjo, jog galėjo egzistuoti šie miestai?

Reikalas tas, kad rūgšti Amazonijos dirva netinkama žemdirbystei: gyventojai tiesiog nebūtų turėję ko valgyti. Tačiau vėliau buvo aptikti didžiuliai derlingos žemės plotai - Terra Preta. XX a. pabaigoje mokslininkai priėjo prie išvados, kad Terra Preta buvo sukurta žmogaus rankų. Netinkama žemdirbystei Amazonijos žemė buvo praturtinta sudėtinga trąšų technologija. Efektas buvo toks didelis, jog ir dabar Terra Preta plotai yra derlingi. Šios unikalios trąšos sudėties nepavyksta iššifruoti ir atkurti iki šiol.

VICTORIA REGIA - Amazonės įžymybė, didžiausia vandens lelija pasaulyje: jos lapai gali užaugti iki 3 metrų skersmens ir išlaikyti iki 50 kg svorį. Žiedai išsiskleidžia vakarais, žydi per naktį, o ryte panyra po vandeniu. Žiedlapiai keičia spalvą: pirmą dieną būna balti, antrą - rožiniai, po to sodriai avietiniai ir galiausiai violetiniai. Kvepia abrikosais.

Mokslininkų atradimas apie Terra Preta patvirtino indėnų tūkstantinių miestų egzistavimo Amazonės džiunglėse Inkų imperijos laikais galimybę.

Vilkabamba

Inkų kultūra darė didelę įtaką vakarų Amazonijos indėnams.

Kai ispanai nukariavo Peru, paskutiniai inkų valdovai pasitraukė į miestą džiunglėse ir gyveno jame nuo 1536 iki 1572 m. Miestas vadinosi Vilkabamba (Vilcabamba). Ispanų misionierius Martinas de Murua, tuomet tarnavęs Peru, parašė "Visuotinę Peru istoriją" ("Historia general del Peru"), kurioje teigia: "... šiame tolimame krašte, kurį galima vadinti tremties vieta, inkai mėgavosi ne mažesne prabanga, didybe ir puikumu nei Kuske (Inkų imperijos sostinė. - Red. past.). Kad jiems įtiktų, indėnai pristatydavo visko, ką tik galėjo gauti iš išorinio pasaulio. O jie ten mėgavosi gyvenimu."

INKŲ civiliacijos liekanos Morajuje - mieste, esančiame Peru, apie 50 km nuo Kusko. Šios terasos buvo pritaikytos žemdirbystei: gilūs šuliniai (giliausias - 30 m) sukuria 15 laipsn. C temperatūros skirtumą tarp viršutinės ir apatinės terasos dalių. Inkai buvo sukūrę sudėtingas žemės ūkio technologijas.

Ispanams pavyko apsilankyti tose vietose ir aprašyti jas kronikose. Vėliau Vilkabambos koordinatės buvo prarastos. Daugelį metų tyrinėtojai ir keliautojai bandė vėl jas surasti.1911 m. šiuo tikslu į Peru atvyko Harvardo mokslininkas Hairemas Binghemas (Hiram Bingham). Atrastą Maču Pikču jis palaikė Vilkabamba. Vietovės tyrimai parodė, kad H. Binghemo nuomonė buvo klaidinga.

Labiau įtikima, kad Vilkabamba buvo Espiritu-Pampos miestas, kuris yra džiunglėse maždaug už 500 km į šiaurės vakarus nuo Kusko. H. Binghemas aptiko ir šią vietovę (1911 m.), tačiau nesuprato, kokio didumo tai buvo miestas. Per amžius jo liekanas visiškai pasiglemžė tropinis miškas. Mokslininkas aptiko vos kelis nedidelius statinius, tad nesuteikė jiems per daug reikšmės. Galima sakyti, jog Esperitu-Lampos tikrojo atradimo garbė priklauso kitam amerikiečių tyrinėtojui Džinui Savojui (Gene Savoy). Būtent jis 1964 m. nustatė realų miesto dydį ir atskleidė senosios Vilkabambos paslaptį. Dž. Savojui priskiriama daugiau nei 40 "prarastų miestų" Peru atradimas.

Miškai ir gentys

Amazonija tiekia Žemei maždaug pusę viso deguonies. Ji užima 7 mln. kv. m ir beveik visoje teritorijoje auga miškai - didžiausias žemėje masyvas.

Regiono ašis - vandeningoji Amazonės upė, išneša į Atlanto vandenyną penktadalį visų pasaulio upių vandens. Upė ir jos intakai surenka vandenį iš 9 valstybių teritorijų: Peru, Brazilijos, Kolumbijos, Venesuelos, Ekvadoro, Bolivijos, Gvianos, Surinamo bei Prancūzijos Gvianos.

AMAZONIJA apima didelę Brazilijos dalį, taip pat dalį Peru, Venesuelos, Kolumbijos ir Ekvadoro teritorijų.

XVI a. pabaigoje pradėjus regiono kolonizaciją, vakarinė Amazonija atiteko Ispanijai, rytinė - Portugalijai, ir pakraščiuose gyvenusios gentys bei jų gyvenimo būdas išnyko. XX a. pradėtas intensyvus miškų kirtimas, naudingų iškasenų gavyba taip pat sunaikino vietinių indėnų genčių gyvenamąją aplinką, ir dalis jų išnyko arba asimiliavosi su kitomis tautomis.

Nepaisant vis didesnio skverbimosi į džiungles, Amazonijoje dar liko daug žmonių nepaliestų ir neištyrinėtų vietų.

Pavojai

Amazonijos baseinas - viena sunkiausiai pasiekiamų ir nepalankiausių gyventi žmogui planetos vietų. Ispanas De Orelana, reikia manyti, patyrė nemažai sunkumų: net ir dabar šiame regione sunku keliauti: tvanku ir drėgna, nėra kuo prasimaitinti, veši labai nuodingi augalai, knibždėta knibžda pavojingų gyvūnų - gyvačių ir varlių, moskitų ir muselių, kurios siurbia žmogaus kraują ir deda kiaušinėlius į odą; vandenyje - piranijos, gėlavandeniai rykliai, lervos, prasiskverbiančios į žmogaus kraujotaką... Milijonai geliančių vabzdžių perneša mirtinas ligas. Greitos medicinos pagalbos nesulauksi - nėra greito susisiekimo.

Keliautojams

Iš viso Amazonijoje gyvena apie 26 mln. gyventojų, iš jų 11 mln. - Brazilijos pusėje.

Didžiausi miestai: Manausas, Belenas, Portu Veljas, Riu Brankas, Santarenas (Brazilija), Ikitosas (Peru), Puerto Ajakučas (Venesuela).

Amazonijos teritorijoje - daug nacionalinių parkų: Manu draustinis, Kordiljera Azul (Cordillera Azul) parkai, Pakaja Samirija (Pacaya-Samiria), Alto Nanai (Alto Nanay), Pukakuro (Pucacuro), Ampijako (Ampiyaco), Alpauajo-Mišana (Allpahuayo - Mishana) ir kt.

Pagrindinės kalbos šioje teritorijoje yra portugalų ir ispanų. Regione dar kalbama šimtais vietinių, bet jau pamažu nykstančių kalbų.

Pagal ekspertų skaičiavimus, viename šio regiono kvadratiniame kilometre yra maždaug 150 000 rūšių augalų, įskaitant 75 000 rūšių medžių. Pagal tyrinėtoją Maiklą Hopkinsą (Michael Hopkins), realus augalų rūšių skaičius mažiausiai tris kartus didesnis, nei žino mokslininkai.

Vidutinė metinė temperatūra - 30 laipsn. C karščio. Nuo gruodžio iki gegužės - lietaus sezonas. Apsilankyti šiame regione įdomu bet kuriuo sezonu, nes kiekvienas turi savo pranašumų. Lietaus sezonu galima išvysti žydinčius augalus, traukiančius spalvingus paukščius. Sausuoju sezonu, kai vandens lygis nukrenta, galima pamatyti migruojančią gyvūniją...

VERTA ŽINOTI

• Daugiausiai žmogaus nepaliestų miškų yra išlikę Šiaurės ir Pietų Amerikoje - tai 63 proc. visų pirmapradžių miškų pasaulyje.
• Europoje likę vos 3 proc. visų sengirių, esančių pasaulyje. Jų plotas kasmet sumažėja apie 150 kv. km dėl iškirtimo.
• Lietuvoje sengirių (pirmapradžių miškų) nebėra, nors, iki atsirandant žmogui, didžioji dalis šalies teritorijos buvo apaugusi giriomis.

Pagal Lietuvos gamtos fondo inf.