Andrius Varnas: "Kelionėje gražiausias buvo pats kelias"

Ar išvydus gimtus krantus nubraukėte šykščią vyrišką ašarą?

Gal kai pamatysiu namiškius ir klubą, bus kitaip. Dabar - didžiulė ramybė. Kai praplaukiau Klaipėdos jūros vartus, užplūdo ramybė, džiaugiamės, jog šį kartą saugiai parplaukėm. Esu matęs savo kelyje didesnių ir mažesnių nelaimių, netgi labai liūdnų dalykų.

Kas buvo sunkiausia?

Galbūt sunkiausia, kol apsipranti, kad esi kelyje. Ir kad reikia palikti šalis, nes dviejų metų kelionė yra pekliškai per trumpa, kad pamatytum šį nuostabų pasaulį. Mažiausia reikėtų ketverių metų. Bendravome su daugeliu pasaulio jachtų. Tik mes ir britų katamaranas keliavome dvejus metus. Visus stebino mūsų įgulos sudėtis, nes dauguma plaukia šeimomis. 80 procentų jachtų suka ratus aplink pasaulį, žmonės tuo gyvena... Prancūzų Polinezijoje sutikome tik vieną suomį, kuris plaukė su sūnumi ir šio draugu.
Buvo atvykę aplankyti mano draugai, kurie gyvena Amerikoje, su mumis tam tikrą etapą plaukė vokiečiai ir lenkai, daugybė įvairių žmonių, nes mūsų liukas visą laiką buvo atviras.
Burių keisti nereikėjo, su technika neturėjome absoliučiai jokių problemų, tik kelis kartus remontavome variklį. 

Jachtą statėte jau galvodamas apie kelionę?

Visi buriuotojai be išimties galvoja apie tokią kelionę, tik gal ne visi po to išdrįsta. Aš irgi nuo mažų dienų apie ją galvojau, domėjausi literatūra. Prieš tai plaukiojau Baltijos ir Šiaurės jūromis, o toliau nelabai leisdavo.

Budėjote pakaitomis?

Mes visi trys keitėme bures ir kursą, analizavome situaciją. Aišku, galutinį sprendimą visada priimdavo admirolas - mano 28-erių dukra, buriuojanti nuo dvylikos metų. Iš viso iki tol neburiavęs Egoi - dabar jau patyręs buriuotojas. Rasos rūpestis buvo navigacija, radijo ryšys, orų prognozės, strategija, elektros ūkis.

Paklaustas, kodėl ruošiasi įkopti į Everestą britų alpinistas Džordžas Meloris atsakė lakoniškai: "Nes jis yra." Koks buvo esminis jūsų tikslas?

Sudėtinga pasakyti. Tikrai nenorėjau niekam įrodyti, kad štai apsukau pasaulį, dabar esu herojus. Tiesiog nuo jaunų dienų prijaučiau hipių judėjimui, mėgau keliauti, ir norėjau suprasti pasaulį. Gailiuosi, kad negalėjome užsukti į Naująją Zelandiją, Ramiajame vandenyne, Kuko salyne neišmaišyta liko nuostabi Palmerston sala, kurioje gyvena tik 56 žmonės, kad neaplankėme Indonezijos salynų... 
Norėčiau paskatinti visus lietuvius keliauti. Tam nereikia milijonų, skambių šūkių ar dar ko. Tik noro. Vienas britas į klausimą, kas yra sunkiausia išplaukiant, atsakė: "Sunkiausia yra atsirišti nuo krantinės."

O kiek reikia turėti pinigų?

Yra dar vienas geras brito atsakymas: "Vienam užtenka metus pragyventi tūkstančio eurų, o kitam neužtenka ir milijono." Tai priklauso nuo poreikių. Vieni valgo uosto restoranuose, o kitas vietos supermarkete ar turguje nusipirks užkąsti už du eurus.

Kiek ilgiausiai teko išbūti vandenyje? Kokių audrų patirti?

28 paras Ramiajame vandenyne nuo Galapagų salyno iki Prancūzų Polinezijos, Markizų salų. Tai buvo 3 000 jūrmylių, ir buvo labai permainingi orai. Bet neprailgo. Viduržemio jūroje dėl audros negalėjome plaukti savo kryptimi, turėjome pasisukti prieš vėją ir dreifuoti su štorminėmis burėmis. Kiekvieną kartą Viduržemio jūroj, išplaukus iš Egipto į Kretą, dvi paras pūtė stiprus vėjas. Kiekviena jachta paruošta atlaikyti tokius šturmus. 

Pagalvojate, ką reikėjo daryti kitaip?

Galima plaukti ir mažesne jachta, bet jeigu nori skirti daugiau laiko šalims, jos reikėtų didesnės, greitesnės, komfortiškesnės. Dušas reikalingas, nes tokioje Indonezijoje, Eritrėjoje ar Sudane klausimas apie dušą būtų keistas.

Kas kelionėje jus nuvylė?

Labai nuvylė islamo šalys - Sudanas, Egiptas, Tunisas, Omanas, tų šalių gyventojų ir ypač korumpuotų pareigūnų požiūris į baltąjį žmogų kaip į pinigų išgavimo automatą. Ne kartą stengėsi ką nors išlupti, nesilaikė žodžio.
Mūsų šalies vėliava yra bloga - afrikietiškų spalvų derinys. Keista, kad visur mums reikėjo vizų. Tangos karalystėje pareigūnas vertė sąrašą - Rusijai, Latvijai, Lenkijai, Ispanijai, amerikiečiams, net jugoslavams nereikia vizų, o mums reikia. Mokesčiai už kiekvieną įgulos narį, stovėjimo vietą, sudarė liūto dalį. 

Rizikavote praplaukdami piratų "kuruojamą" zoną?

Plaukėme įtemptai, bet saugiai, nes buvome padarę savo "namų darbus". Pasaulio buriuotojų bendruomenė komunikuoja per internetą, renkasi į būrį ir plaukia konvojumi. 600 mylių nuo Omano sultonato uosto į Adeno uostą plaukėme 27 jachtos - per tą pavojingiausią vietą nuolat praplaukia jachtų būriai. Jungtinės karinės pajėgos, saugančios šį regioną buvo informuotos net kokia mano plaukų, akių spalva, turėjo paso, jachtos duomenis. Jie nebuvo prie mūsų prilipę, bet naktį matydavome kariškių laivus. Neramu aišku, kai per radijo ryšį girdi, kad už 50 jūrmylių krovininis laivas šaukiasi kariškių pagalbos, nes jį apšaudo du greitaeigiai piratų kateriai. Kariškiai pataria jam laviruoti, ir sako, kad sraigtasparnis skuba į pagalbą.
Kiekviena jachta turėjo savo šaukinį, tarkime, "Dangaus sakalas". Naktį plaukdavome be šviesų, laikėmės atsargumo priemonių. Kai praplaukėme, sužinojome, kad dešimt mūsų konvojaus jachtų somaliečiai vis dėl to pagavo, neaišku, kuo baigėsi, bet jie plaukė ne į Raudonąją jūrą, o žemyn į Pietų Afriką.

Kokią pamoką suteikė kelionė, ar kaip nors jus pakeitė? Dabar ramiai rašysite knygą?

Supratau, kad negalima užsisklęsti vien Lietuvoje ar Europoje, nes pasaulyje yra nuostabių vietų, kurias verta pamatyti savo gyvenime. Knygos rašyti nesiruošiu, rašysiu rekomendacijas ir techninio pobūdžio atmintinę buriuotojams, kaip paruošti laivą, planuoti maršrutą, kaip saugiai plaukti. Stengsiuosi perteikti patyrimus, kad kuo mažiau prireiktų pinigų ir nervų, kad nedarytų klaidų, kurias mes padarėme. Tarkime, pripučiamą valtelę reikia pirkti kitokios formos, nei turėjome.

O kaip jūs dabar sausumoje gyvensit?

Reikės priprasti prie lietuviško gyvenimo ypatumų. Ten vis galvodavai, kaip turguje nusipirkti maisto savaitei. Ramiajame vandenyne valgiau tik pasigautą žuvį - daugiausia kibo dorado, tunas, ispaniška makrelė arba barakuda. Kai pagaudavau tris metro ilgio tunus, viską išmesdavau rykliams, pasilikdavau tik file. Jeigu netingėjai pasivėžinti po apylinkes dviračiu, prisiskindavai laukinių vaisių. Kaip tikras postsovietikas bevelydavau vakare ko stipraus išgert 50 gramų. Ramiajame vandenyne pagrindinis gėrimas buvo romas.

Kuri pasaulio vieta nuostabiausia?

Sunku pasakyti. Man paliko įspūdį Australija, kur aukščiausio lygio civilizacija tarnauja paprastam žmogui. Niekur kitur nemačiau gatvėje pastatyto pianino, prie kurio prisėsti groti gali bet kas, arba pakrantėje įrengtų barbekiu, kur gali atsinešti mėsą ar žuvį išsikept. Sutikome trečios kartos lietuvį iš Sidnėjaus Petrą Vaičjurgį, kuris žmona jachta "Jura" atplaukė į Kongo salyną. Dar vieną lietuvį sutikome keliaujantį Panamoje. Nuostabi Eritrėjos gamta paliko didžiausią įspūdį, nors ten yra diktatūra. Ramiojo vandenyno salos... Visas kelias gražus yra. Gali būti, kada nors išplauksiu su visa šeima - juk tai nuostabus gyvenimas.

Ar jūsų jachta atlaikytų dar dešimtis kelionių?

Kodėl ne? Nėra amžiaus cenzo, jeigu ją prižiūrėsi, neleisi surūdyti. Ir jeigu nesirinksi maršrutų, kur siautėja audros - Šiaurės Ašigalio gal ir neatlaikytų. Šios kelionės devizas buvo "Kaip apiplaukti pasaulį saugiai". Nerizikuodavome plaukti, kai buvo stiprus vėjas.
Dabar mane traukia Čilė, Pietų Amerika - gal kada ir sugalvosiu ten nuplaukti. O gal ir per Horną plauksiu, jei surasiu gerą "langą".

Ko labiausiai pasiilgote Lietuvoje?

Šuns, Lietuvos skaliko Sailo. Todėl, kad jis yra mano. Sūnus ir žmona atskrisdavo pasimatyti, o jo nemačiau dvejus metus. Ir mamos, einančios 86-us metus, ji labai išgyveno dėl manęs. Šiandie pamatysiu anūkę, kuri gimė jau mums išplaukus.

Ar mes turime ką nors Lietuvoje, ko kitur nėra?

Aišku. Turime kopas, Neringą, unikalią gamtą. Patikėkit. Ir Klaipėda turi savo skonį. Važiuos ir važiuos žmonės čia, jei tik sugebėsim juos priimti, jeigu neįsileisime naftos į Kintus.

Kada jūs pradėjote buriuoti?

Nuo mažų dienų. Aš užaugau Šilutėje ant Šyšos upės kranto, pirmąją burvaltę pasidariau būdamas keturiolikos metų. Paskui pasistačiau nedidelę jachtą, dar vieną... Baigęs Kaliningrado aukštąją jūrų technikos mokyklą pradėjau dirbti Klaipėdos žvejybos uoste laivo mechaniku, bet tuomet neplaukiojau jūroje - neišleido, buvau "nepatikimas".

Ši jūsų rankomis 1995 metais pastatyta jachta yra jau šeštoji. Kodėl pavadinote ją "Ragainei II"?

Norėjau, kad ji būtų stipri, patikima ir kad joje būtų galima gyventi ilgą laiką įvairiuose vandenyse, kad atlaikytų viską. Ragainė yra Mažosios Lietuvos miestas, o mano tėtis, pasistatęs namą, visą vokiško medelyno sodą atsivežė iš Ragainės. Mes labai dažnai su tėvu važiuodavome į Ragainę apsipirkti. O 1986 metais pasistatęs pirmąją "Ragainę" įtariems saugumiečiams aiškindavau, kad pavadinimas toks, nes žmogaus akies "ragainę" reikia saugoti.

Kiek laiko ruošėtės šitai kelionei?

Galiu sakyti - visą gyvenimą, nes apie tai galvojau, o šiaip smukmeniškai - apie metus. Pats kelias verčia daug ką perdaryti - keitėme saulės baterijas, vėjo generatorių. Vėl išplaukti galėčiau kad ir rytoj.
Nė karto nekilo mintis, kad plaukiu be reikalo, kad atsibodo. Dabar liūdna, kad viskas baigėsi. Pasiutęs pavydas ima, kad Egoi ruošiasi kitai kelionei džipu per Pietryčių Afriką, savanas...