Suintrigavo ir bilietų kaina (apie 2000 litų pirmyn ir atgal), tad per Frankfurtą ketvertas jaunuolių nuskrido į Salvadorą. Ten iškart užėmė kvapą karštis; šalyje kiaurus metus temperatūra veik nekinta - 38-40 laipsn. šilumos.tab Informacijos apie šalį jie beveik neturėjo, tad sėdo į išnuomotą automobilį ir leidosi nuotykiauti, nes skraidūnų tikslas buvo palakstyti parasparniais, kuo mažiau laiko praleisti megapoliuose.
"Brazilija, buvusi Amazonė, vadinama "pasaulio plaučiais", tačiau ten, palei Atlantą, labai mažai išlikę natūralios gamtos, kokia buvo prieš kelis šimtus metų. Iškirstų "lietaus miškų", arba džiunglių, - tik likučiai, sakytum, išsaugotų turistams. Vietovėje, kuri vadinasi Takere, tų miškų, anot gidų, nusipirkę privatūs asmenys, kokie šveicarai, ir "užkonservavę", nes vietiniams tai nelabai rūpi. Jie negailestingai kerta miškus, augina kavą, cukranendres, žemės ūkis ir gyvulininkystė klesti. Kad jie gertų cukranendrių degtinę, nepastebėjom, bet kad į automobilius pila gryną medžio ar cukranendrių spiritą, tai faktas. O naminė ir kitokia degtinė itin pigi, bet pasigėrusių nei rūkančių nematėm nė karto", - sako Artūras.
Be pykčio
Keliauninkai, apsistodami pakelės mažuose, iš molio drėbtuose viešbutukuose, nesulaukė jokių gyvių antplūdžio, bet beždžionių ir gyvačių kalnuose matė sočiai. Gidai vedė į kelių parų pėsčiųjų žygius su palapinėmis - po kalnus ir miškus, kur auga įspūdingo dydžio medžiai - tarsi dangoraižiai. Krioklius buvo įmanu pasiekti tik pėstute, o kai kurias neperbrendamas kalnų upeles teko perplaukti patiems, be jokių plaustų. Virš galvos skraidė įspūdingieji fregatai, paukščiai, kurių sparnų mostai labai didingi, ir gali pusę metų kyboti virš jūros, aukštybėse ir miegodami. Galybės grifų, spalvingiausios didžiulės papūgos, palei ausis zvimbė kolibriai, vis aplipdami nektaro medžius.
Kalnai neaukšti, patogūs kopti, o po jais plyti kanjonai, neįžengiami miškai, kai kur virtę raudonomis dykumomis be gyvybės, tik su kaktusais. Slėniuose - jokių kaimų, tik apleistos deimantų kasyklos. Deimantus plaudavo panašiai kaip auksą, ir dažniausia - baltieji žmonės. "Smauglius matėme tik sumedžiotus, kurie ten valgomi, o nuodingos gyvatės sprukdavo iš po kojų. Kai pasiekdavome kaimus su mažytėmis grįstomis akmenimis gatvėmis ir mažutėmis baltomis katalikų bažnyčiomis, sutikdavome malonius, "atsipūtusius" žmones, kurių nepaskubinsi, ir atėjūnus jie sveikino kaip saviškius. Nors molinių trobelių kiemai - uždari, aptverti, atsiverdavo vartai automobiliui. Tropikuose sutemsta šeštą valandą vakaro, tad vienuoliktą jau būdavome kietai sumigę, ir anksti pakirdę, skanavome jūros gėrybes, vaisius, duoną, pirktą iš vietinių mulatų. Jie - tokie pat ryškūs, gestikuliuojantys, tokios mimikos, kaip braziliškų serialų herojai", - šypsojosi pokalbininkas. Sakė, jog ir miestų gyventojai nepikti, jų neišmuša iš vėžių net didžiausi automobilių kamščiai gatvėse.
Stulbinamas Rio
"Apžiūrėjome tik du miestus: apie 5 mln. gyventojų turintį Salvadorą ir perpus daugiau apgyventą Rio de Žaneirą. Šiame iškart krinta į akis, kad čia tiršta baltųjų žmonių, o Salvadore - tamsaus gymio. Nuo šio miesto ir prasidėjo kolonistų portugalų invazija, per Salvadorą plūdo vergų srautai, ir įdomu, jog išlikę senamiesčiai susilieja su moderniausiais stiklo dangoraižiais. Didžiuosiuose miestuose išlikusios iškilios archajiškos katedros.
Rio de Žaneire, kuris gana modernus, - išskirtinė gamta; jeigu nebūtų miesto, vien ji būtų stebuklas. Kalvų kalvos, lygumoje kaip grybų pridygę kalnų, apsuptų tiltų, tunelių ir upių. Pritrenkė Laiminančio Kristaus akmeninė skulptūra, kurios apžiūrėti kopėme 10 kilometrų, kad pajustume kalno didybę, nors žiūrint iš miesto, ji atrodo mažutė. Deja, tuomet baltutėlę miesto panoramą mums uždengė debesys, bet gėrėjomės ant to kalno augančiu lietaus mišku. Kitą dieną praleidome dviejų šimtų metų botanikos parke - begalinio grožio unikume, kur viso pasaulio tropiniai augalai suvežti į vieną vietą. Įeidamas, kad nepaklystum, gauni parko planą. Ten sužinojome, kad mokslininkai apskaičiavo, jog ir 7 procentai likusio lietaus miško šimtą milijonų žmonių aprūpintų geriamu vandeniu. Ir toks miškas auga tik Brazilijoje dėl jos unikalaus klimato. Milžiniškos medžių šaknys lipa ant asfalto, kai kur nusvirusios šakos virsta šaknimis, geria vandenį kaip gali. Įspūdingos lianos - sūpuoklės daugybei paukščių..."
Karnavalas Kopakabanoje
Tik paskutiniąją dieną Rio de Žaneire keliauninkai gavo paskraidyti parasparniais - nuo 550 metrų aukščio kalno, bet ponas Artūras startuodamas vos nenusisuko sprando; laimingai nusirito žemyn nuo skardžio.
"Mums teko regėti tik mini karnavalą, prieš Kalėdas, todėl nebuvo ten nuogų šėlstančių kūnų su plunksnomis. Išvis gatvėse nepamatėme jokių ekshibicionistų nei tvarkos drumstėjų", - juokėsi Artūras, niekada neįsivaizdavęs, koks tai gali būti gražus reginys - tas karnavalas. Eisenos dalyvių judesiai buvo neapsakomai suderinti, it judėtų viena būtybė, o karnavalo personažai - nuo prakartėlės su Šventąja šeimyna ir avytėm, iki įstabiausių pasakų personažų. Muzika, režisūra, apšvietimas ir dekoracijos - tobuli. Kai po valandos eisena baigėsi, ne tik nekilo joks chaosas, bet tuo pačiu greičiu pravažiavo gatvių valymo mašinos, surinkdamos net konfeti. Stebėjome karnavalą iš Kopakabanos paplūdimio, nes gyvenome prabangiausiame miesto viešbutyje, kol dar nebuvo prasidėjęs šventinis sezonas ir brangymetis. Vakarus leidome dešimtyse paplūdimio bariukų, kur nepasitaikė jokių inicidientų anei kišenvagių. Kaip ir vietos gyventojai, jų keturkojai augintiniai, kurių šie vedžiojasi net po kelis, tokie pat taikingi ir "atsipūtę". Beje, iš šios kelionės neparsivežiau jokių suvenyrų, nes tai, kas pardavinėjama gatvių prekeivių, atrodo taip menka, palyginti su dieviška Amazonijos gamta. Ir čia kada nors tikiuosi sugrįžti, kad pasinerčiau į nepažintas šalies glūdumas, neįžengiamas džiungles..." - baigdamas pasakojimą, įsisvajojo Artūras.
Rašyti komentarą