Į kitą Lietuvos kraštą - sūrio ir alaus ragauti
Į kitą Lietuvos kraštą - sūrio ir alaus ragauti

Pamatyti ir pažinti ką nors naujo nereikia trenktis į kitą pasaulio galą. Nereikia išreklamuotų kurortų, didmiesčių. Pakanka vadinamosios Lietuvos provincijos, sužavinčios savo ramybe, puikia gamta ir turtinga istorija.

Keliaujantys žmonės stengiasi palikti įspūdį: buvau Turkijoje, Graikijoje, Kanaruose, Kuboje, Tailande...

Eikit velniop, o aš buvau Rokiškyje ir Biržuose! Ar jūs galite tuo pasigirti?

Iš tiesų, šiandien yra pilna manančių, kad iki skausmo pažįstamoje Lietuvoje vietiniams nėra į ką pažiūrėti - juk tai šalis, išilgai pervažiuojama per kelias valandas. Taip atrodo, nedidelė šalis, tačiau apkeliauti visus jos kampelius užduotis - nemenka.

Aišku, vaikystėje tikriausiai visi bent kelis kartus leidomės su klasiokais į ekskursijas po žymias Lietuvos vietoves, bet vargu, ar spėjome aplankyti visą šalį. Tikriausiai ne, tad planus teko atidėti šiandienai. Taip su kolegomis ir padarėme. Pažintinės kelionės tikslas - Šiaurės Rytų Lietuva.

Pirma stotelė: Rokiškis

Maršrutas - aiškus ir suplanuotas iš anksto. Važiuojame į miestą, su kurio pavadinimu Klaipėdoje susiduriame tik prekybos centruose: "Rokiškio sūris". Atstumas nuo uostamiesčio iki ten, Lietuvos mastais, gana didelis - apie 360 km, tad reikėtų į kelią leistis anksčiau, kad Rokiškį pasiektumėte dar neįdienojus.

MENAS. Ką galima padaryti su medžio gabalu? Liongino Šepkos ekspozicijoje tūkstančiai atsakymų į šį klausimą. Tomo GUKAUSKO nuotr.

Be gilias tradicijas turinčios sūrio gamybos atvykę žinojome tik tiek, kad miestas - nedidelis (apie 15 tūkst. gyventojų), bet jaukus ir gražus. Todėl tinkamiausia vieta sužinoti daugiau - Rokiškio krašto muziejus, įsikūręs dvare, kuris kažkada priklausė grafų Tyzenhauzų dinastijai ir tik jai nutrūkus atiteko Pšezdzieckių giminei iš Lenkijos. Ir nors dabar dar yra gyvų jos palikuonių, šie pretenzijų į nuosavybės atkūrimą nereiškia, mat visas ansamblis šiuo metu priklauso Lietuvos valstybei.

APRĖDAS. Matyt, paskutinis mados klyksmas XX a. pradžioje Biržų krašte. Tomo GUKAUSKO nuotr.

Tai tiek išore, tiek vidumi, tiek išpuoselėta aplinka įspūdingas pastatas. Visų pirma į galvą šauna mintis - kaip tais laikais (grafai čia apsistojo apie 1800 metus) žmonės galėjo sau leisti tokią prabangą, kokia retas turtuolis gali pasigirti šiomis dienomis. Įsivaizduokite, kaip jie gyveno: paskambina varpeliu - tarnaitė aprengia, paskambini dar - atneša kavos. Apskritai, matyt varpelis buvo mėgstamiausias jų daiktas. Patogu, ar ne?

Įspūdingai atrodo ir garsiausio praėjusio amžiaus Lietuvos drožėjo iš medžio Liongino Šepkos kūrybos ekspozicija, įkurta atskirame, kadaise tarnų gyvenimui skirtame pastate. Tik iš arti pamatęs jo darbus supranti, kad tiek kantrybės, darbštumo ir atsidavimo skirta tik vienam iš milijono.

Beje, kaip ir visose tokiose vietose, labai svarbu turistus lydintis gidas. Mums pasisekė - muziejaus darbuotojas buvo tikras savo srities žinovas, iškalbus, suradęs atsakymus į visus klausimus.


Svastika vidury miesto

Bažnyčia ir svastika greta viena kitos. Skamba keistai, bet Rokiškis - miestas, kur šie du dalykai dera jau ištisus dešimtmečius.

TITULAS. Rokiškis - Lietuvos sūrių sostinė, muziejuje galima paragauti bent kelias čia gaminamas rūšis. Tomo GUKAUSKO nuotr.

Miesto širdy - Nepriklausomybės aikštėje stovi 1928 metais, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti pastatytas laisvės paminklas. Ant kurio yra pavaizduotas saulės simbolis, primenantis svastiką. Beje, šis faktas buvo panaudotas kaip įrodymas Klaipėdoje vykusiame teismo procese, kuriame šį simbolį viešai demonstravę vyrai buvo apkaltinti nacistinės Vokietijos simbolikos demonstravimu.

Kelios dešimtys metrų nuo paminklo - miesto pasididžiavimas neogotikinio stiliaus Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neužbaigta, mat į dangų stiebiasi tik vienas bokštas kairėje, kuris tarsi prašosi brolio dvynio dešinėje. Bet tokias spėliones greitai paneigia visažinis muziejaus darbuotojas, informavęs, kad toks ir buvęs architektų sumanymas.

Sakoma, kad Tyzenhauzai šią vietą jai išrinkę todėl, kad bažnyčią galėtų matyti pro savo dvaro langus. Na, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako - statybos mecenatas XIX a. pabaigoje buvo Rokiškio grafas Reinholdas Tyzenhauzas. Bažnyčią ir dvarą jungia apie kilometro ilgio žalia alėja - kad dvarininkams atvykti išpažinti nuodėmių būtų kuo patogiau.

ARCHITEKTŪRA. Rokiškio senamiesčio gatvėje šalia dera bet kokie pastatai: mediniai, akmeniniai, mūriniai, įvairiausių spalvų. Tomo GUKAUSKO nuotr.

Tiesa, pabuvus Rokiškyje - Lietuvos sūrio sostinėje - ir neparagavus šio pieno produkto yra tikra nesėkmė. Todėl mes nuo to ir pradėjome, muziejuje išbandę mažiausiai penkias jo rūšis: tam rengiamos atskira edukacinė programa "Sūrio kelias", kurios metu sužinai, kaip iš balto pieno tampa tai, ką kramtai.

Biržai: alus - tik pabaigai

Šio Šiaurės Lietuvos miesto pavadinimo sinonimas - alus. Kuo jau kuo, bet kraštas šiuo gėrimu tikrai garsėja. Ir geriau viešnagės jo degustacija nepradėti, nes priešingu atveju jos nepabaigsi. Stovėdamas ant kojų.

FRAGMENTAS. Biržuose atstatyta tik dalis buvusios pilies.

Todėl verčiau pradėti nuo kitko. Pavyzdžiui, Biržų pilies aplankymo. Tiesa, šiandien ji neatrodo taip, kaip XVI amžiuje, kai buvo pradėta statyti, bet iki šių laikų griauta, atstatyta, vėl lyginta žeme ir vėl iškilusi. Ne visa, tik parakinė, vartai, tiltas ir reprezentaciniai rūmai, kuriuose šiandien veikia krašto muziejus "Sėla".

Jo viduje galima išvysti šimtmečius skaičiuojantį pilies sienos fragmentą. Keista, kaip pilį prieš daugiau kaip 200 metų kažkas sugebėjo sunaikinti, nes raudonų plytų sienos tokios storos, kad, atrodo, jas vargu ar įveiktų šiuolaikiniai karo pabūklai.

Beje, žiūrint į senąjį pilies teritorijos planą kyla mintis, jog biržiečiai jį nukopijavo nuo klaipėdiečių - bastionai su pylimais ir perkasais sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia pati, kaip Klaipėdos pilies. Bet ir be šio maketo muziejuje tikrai yra dar į ką pažiūrėti: kas primena senąsias baltų gentis, didikų Radvilų, kurių iniciatyva pilis ir iškilo, beveik tris amžius trukusią epochą ir jau XX amžiaus miesto istoriją. Galima pasižvalgyti po vaizdingas, su Širvėnos ežeru besiribojančias pilies apylinkes.

VIETINIAI. Tamsiuose Biržų pilies rūsiuose dainuoja vietinių liaudies kolektyvas. Tarmiška kalba paliko didžiulį įspūdį.
Tomo GUKAUSKO nuotr.

Ir tai dar ne viskas, nes, kaip sakoma, troškulys yra viskas. Ir jį numalšinti galima edukacinės programos suaugusiems "Žaldoko alus" metu. Įspėjimas: vienos stiklinės gali būti per mažai, bet dviejų - jau per daug. Gėrimo degustacija - tik maža dalis šios programos, kurios vedančioji pasakoja, kaip tas legendinis Lietuvos aludaris gamindavo iš kojų verčiantį gėrimėlį.

Vietiniai - svetingi ir draugiški žmonės, didelį įspūdį paliko jų tarmiška kalba, klausyčiau ir klausyčiau jos.

 

"Gėrio alutį; Gražė dainavo; O kas išrašė; Mana veidelius?", - uždainavo vietinių liaudies kolektyvas ir pasiūlė pritarti. Mums, iš pajūrio, atrodo, be šansų. Pusė stiklinės alaus - ir dainuoji vienu balsu be akcento. Bent pačiam taip atrodo, nors kolegos juokiasi. Išgeri likusią pusę ir jau moki groti tokiais liaudiškais instrumentais, kaip skudučiai arba medinis ragas, primenantis afrikiečių vuvuzelą. Galų gale ir liaudiškus šokius į taktą trypi.

Pamąstymai ir patarimai

Kelionė buvo išties puiki, tuose kraštuose dar pamatėme tikrai ne viską, kas tikrai verta dėmesio.

CENTRAS. Dvi miesto įžymybės - neogotikinio stiliaus bažnyčia ir laisvės paminklas su saulės ženklą vaizduojančia svastika.
Tomo GUKAUSKO nuotr.

Ir jeigu tuose kraštuose nebuvę žmonės panorės ten nuvažiuoti, jaučiu pareigą pasidalinti kai kuriais, mano manymu, naudingais patarimais.

Suburkite linksmą kompaniją.

Jeigu vykstate vienai dienai, iš Klaipėdos reikėtų išvažiuoti anksčiau, kad kuo daugiau laiko liktų pasigrožėti kitu Lietuvos kraštu.

Jeigu sumanysite dalyvauti minėtose edukacinėse programose, būtų geriau, jeigu su muziejais dėl to susitartumėte iš anksto (kontaktinius duomenis nesunku rasti internete). Tokiu atveju būsite užtikrinti, nes, ypač savaitgaliais, programas išbandyti nori nemažai turistų ir neįspėjus iš anksto tektų gerokai palaukti.

Tuose kraštuose yra nemažai keliautojams įrengtų aikštelių, kur galima atsipūsti, yra laužavietės, tad galima stabtelti, pavyzdžiui, išsikepti dešrelių.

Man pikta žiūrėti į turistų autobusus, kurie stoja prie Klaipėdos "Akropolio", o iš jų išlipę keleiviai atminimui fotografuojasi prie prekybos centro ir jo viduje. Jeigu manote, kad tokį objektą rasite Rokiškyje ar Biržuose, klystate. Ten tokio "kultūros paminklo" nėra ir žmonės dėl to tik laimingesni.

Nepadauginkite alaus.

Sidebar placeholder