Irane Gabrielę sužavėjo ne tik tūkstantmečiai kultūros bei istorijos paminklai, bet ir šiuolaikinių iraniečių pagarba jiems, patriotizmas, iki šiol puoselėjamos tradicijos. Antai ir islamo religija, ir valstybės politika daug dėmesio skiria šeimai, vaikams. Pastariesiems įrengta daugybė aikštelių. Iraniečiai visur eina šeimomis - ir į piknikus, ir į valstybinių švenčių minėjimus. Pareigos šeimoje paskirstomos tradiciškai: moterys rūpinasi namais, o vyrų pareiga - aprūpinti šeimą bei ginti ją.
"Jei žmona pasakys, kad šeimai ko nors reikia, geras vyras būtinai gaus. Jei moteris pasiskundžia, kad pavargo, dirbdama namie, visi šeimynykščiai pasirūpina, kad ji galėtų pailsėti. Labiausiai gerbiama motina: su ja, o ne su žmona pirmiausiai susitinka iš tolimos kelionės grįžęs vyras. Ne tik moterys, bet ir vyrai nuolat bendrauja su vaikais. Nebūtinai su savais - teko matyti, kaip nuoširdžiai vyrai rūpinosi, kad į judrią gatvę neišbėgtų kažkieno mažyliai, kaip nepažįstamieji pirko vaikams dovanėles", - pasakojo mergina.
Gabrielės nuomone, tokioje visuotinio rūpesčio atmosferoje augusiems žmonėms vėliau patiems būna įprasta rūpintis kitais. Irane nėra vakariečiams būdingos aštrios tarpusavio konkurencijos, perdėto pasididžiavimo turtais. Užtat gatvėse stovi daugybė anoniminių aukų dėžučių, į kurias praeiviai meta pinigus, skirtus padėti sunkiau gyvenantiesiems. Islamo religija nurodo, kad geras musulmonas turi dešimtąją dalį savo turto skirti vargstantiems. Aukotojų tikrai netrūksta.
Islamo kodas
Islamo aprangos taisyklių (islamo kodo) nesilaikančios moterys ne vienoje parduotuvėje liks neaptarnautos. Bet to kodo jos laikosi nevienodai. Kai kurios, ypač jaunos merginos, ir pasidažo, ir plaukų sruogas iš po skaros ištraukia. Labiau religingos iranietės rengiasi griežčiau - kruopščiai dengia plaukus, renkasi tamsius, figūrą slepiančius drabužius.
Lietuvaitei krito į akis, kad aštriai reaguojantys į tėvynės kritiką iraniečiai atsako ypatingu nuoširdumu atvykėliams, gerbiantiems Irano papročius. Tokie svečiai visada sulaukia pagarbos ir pagalbos.
"Su bendrakursiais kopėme į netoli Teherano esančius kalnus. Kol užkopėme, kol pradėjome leistis žemyn - sutemo. Atėjo maldos metas, iš kažkur apylinkėse stovinčios mečetės pasklido Korano giesmė. Įspūdis nepakartojamas: atrodo, kad giesmė aidi iš pačių kalnų, iš juose visur trykštančių mažų kriokliukų, iš kalnų papėdėje žiburėliais blyksinčių trobų. Taip ir nesupratome, kurioje takelio pusėje stovi mečetė. O kai tamsoje paklydome, neregimas ir nepažįstamas iranietis parodė tikrąjį taką", - prisiminė G. Jereckaitė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą