"Sodų kūrimo dėsnius turėjau perprasti pats, jie man tik pagrindus paaiškino. Prašiau paprotint, kaipgi jie krauna akmenis, o japonai: "Žiūrėk - ir suprasi". Kiekvienas akmuo skirtingas, ir yra šimtai būdų, kaip jį padėti.
Japoniškas sodas, kaip, beje, ikebanos ir bonsai - gamtos kraštovaizdžio miniatiūrinė kopija.
Šiuo metu Japonijoje plinta europietiškų sodų mada, nes jie ir pigesni, o didieji tradiciniai nacionaliniai sodai kuriami prie šventyklų bei turčių rūmų.
Vienas medis kainuoja apie 30 000 dolerių, o sukurti sodą su aibe medžių bei tūkstančiais tonų akmenų kaštuoja tiek, kiek erdvaus namo statyba.
Akmenis japonai veža nuo kalnų, tik štai uždrausta juos gabenti nuo Fudzijamos ugnikalnio, nes kai vyksta žemės drebėjimai, iš ugnikalnio apačios išimti akmenys sukelia pavojingas akmenų griūtis.
Dažniausiai japonai prie savo namų sukuria nedidelius sodelius su žibintais ir šaltinėliu - širdies atgaivai ir meditacijai.
Rokui teko darbuotis ir kuriant politikų sodus. Išlipę iš prabangių automobilių, jie apdalydavo visus darbininkus arbatpinigių vokeliais.
Japoniškas etiketas
"Pusę metų su manimi darbdavys ir kiti elgėsi kaip su turistu, saikingai pagarbiai, tačiau kai išmokau jų kalbą ir su manimi apsiprato, susiklostė savotiški mokinio ir mokytojo santykiai.
Laikomasi distancijos, - pasakojo Rokas. - Atrodo, kad jie ant tavęs pyksta, kad darai kažką ne taip...
Štai buvo toks italas Marko, garsus bonsų meistras Europoje, tai jis ištvėrė tokius keistai pagarbius santykius su aukštesnio rango japonais vos porą metų; nervai neišlaikė...
Tarkime, mes susitikę kalbamės atsipalaidavę, išsipleikę ant sofos, o ten visuomet klūpoma, ir jaučiama tam tikra įtampa, reikia laikytis etiketo ir ceremonijų. Verslininkas tau paduoda vizitinę, imi ją abiem rankom, pagarbiai lankstaisi, ir abiem rankom tą kortelę dedi kišenėn..."
 |
| Sakūrų žydėjimo šventė prasideda balandį - Budos gimimo mėnesį |
Pasak Roko, Japonijos miestų gatvėse - tokia pati "civilizuota" nuotaika, kokia tvyro šventykloje. Netoleruojamas joks "palaidas" elgesys. "Tikrai galiu pasakyti, kad japonai yra griežti", - sakė Rokas.
Imperatoriaus šeimos nariai šioje šalyje iki šiol yra laikomi dievų palikuonimis. Net ne kiekvienam japonų ilgaamžiui tenka laimė pamatyti gyvą imperatorių, o štai Rokui pavyko pamatyti ir nufotografuoti imperatorienę.
Geišų, kurios yra atskiras reiškinys, kaip imperatorių ir dievybių, taip pat ne kiekvieno mirtingojo akims lemta išvysti. Beje, po imperatorių rūmus kaip Amerikoje po Baltuosius nepasivaikščiosi. Brangiai kainuoja ten ir teatrų, sumo lankymas. Tik štai sakūrų žydėjimo šventės - mugės kiekvienam prieinamos.
Tuomet išgeriama daug statinaičių sakės.
Altorėliai ir samurajai
Apie 70 procentų šalies užima kalnai, garbinami kaip dievų buveinės, o ypač - 2 km 200 m aukščio seniausias Fudzijamos ugnikalnis. Jis - visos šalies religinio gyvenimo simbolis. Kildamas į jį, atsiduri debesyse.
Japonijos architektūra - nuostabi, tačiau žemė net neprestižiniame Tokijo kvartale pasiutusiai brangi, namui skiriama apie du arus, ir kaimynas kaimynui pro langą gali ranką paduoti - taip tie namukai susispaudę. Tad japonai ima namus už pusę milijono - išsimokėtinai, nesusituokus gyventi per brangu, o su tėvais jie irgi kartu negyvena.
Prestižinė Japonijoje yra šventiko profesija; šio luomo atstovai išlaiko savo dideles šeimas ir įstabius sodus. Kasryt jie plikai skuta galvas ir gatvėse vaikšto su į kimono panašiu apdaru - semui.
Eilinio japono namų virtuvėje neišvysi robotų-kombainų. Čia vertinamas rankų darbas, tad valgį gamina žmonos. Jos nuolat dėvi prijuostę. Atitrūkusios nuo ūkio darbų, net nenusimetusios tos prijuostės, sėda ant dviračio ir važiuoja į žuvų turgų.
Japonų pagrindinis patiekalas - žuvis. Mėgstamiausias yra žalias arba apvirtas tunas. Sakoma, vienas dičkis tunas kainuoja kaip vienas "mersas", o tunų žūklė prilyginama vos ne banginių medžioklei...
Vestuvės ten prabangios, pirma pusė vyksta tautiniu stiliumi, su kimono, paskui persirengia ir švenčia europietiškai.
Mėnesio atostogų japonai neturi, laisva diena - tik sekmadienis. Ir tuomet jie sėda į automobilius, sakyčiau, ne kad pailsėtų, bet kad pavargtų... Štai vieną sekmadienį aplankę Fudzijamą, 100 km atgal važiavome apie devynetą valandų - tokie automobilių kamščiai autostradoje.
Japonijos religija - tarsi vaivorykštinė įvairiausių tradicijų pynė, kurių istorija yra dviejų tūkstantmečių senumo.
Daugelis japonų natūraliai išpažįsta keletą religijų; tarkime, vestuves švenčia pagal sintoizmo, o laidoja pagal budistų papročius. Ir visos skirtingos religijos turi savo pastatus, šventes, šventus raštus ir dvasininkus bei mokytojus.
Dažnuose japonų namuose įrengiami maži altorėliai.
Seniausioje sintoizmo šventykloje garbinama saulės deivė Amaterasu, ir būtent iš šios šventyklos, esančios Isės mieste, naujas ministras pirmininkas praneša apie naujo ministrų kabineto sudarymą.
Beje, kiekviena sintoizmo šventykla yra pastatyta kokiam ypatingam tikslui: ženklina gamtos fenomeną, tarkime, milžiną kalną, svarbų istorinį įvykį arba įamžina nusipelniusį asmenį.
Arba skirta pagarbinti karo menams, tyro vandens šaltiniui ar legendiniam akmeniui, kurio dievybė esą sukelia žemės drebėjimus...
Na, o budistų šventovės švenčia gėlių šventes.
Štai vienoje budistų šventyklų Tokijuje kasmet vyksta keturiasdešimt septynių šeimininko netekusių samurajų šventė. Šie samurajai esą pelnė amžiną pagarbą, nes atkeršiję už neteisingai priverstą nusižudyti savo šeimininką ir patys nusižudę...
"Šiuo pasakojimu noriu pasakyti, jog garbės samprata Japonijoje itin svarbi.
Tai, ką matome filmuose apie samurajus, yra tiesa, - sako Rokas. - XXI amžiuje japonai laikosi daugybės nerašytų įstatymų, principų ir ceremonijų, kurių perprasti europiečiui neužtektų viso gyvenimo. Mes galime jais tik grožėtis kaip žydinčia sakūra..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą