Nors ekspedicijos tikslas buvo pasiekti Šiša Pangmos viršūnę, esančią 8027 m. aukštyje, ją pasiekė tik vienas ekspedicijos narys. Į viršūnės šturmą jie išsiruošė trise - taip pat ir S. Rudnickas, tačiau dviem iš jų paprasčiausiai pritrūko laiko. "Buvo likę apie 100 metrų. Mes susivėlinom: iki viršūnės buvo likę 2 - 3 valandos, tačiau nusileidę jau būtumėme tamsoje.
Bijojome, kad nerasim kelio. O miegoti tokiame dideliame aukštyje - labai didelė rizika", - prisiminė S. Rudnickas, taip atskleisdamas kitą alpinizmo pusę - didelius pavojus.
Kalnų "pagirios"
Alpinizmo terminas - "šalta nakvynė" - apibūdina naktį dideliame aukštyje: laukia didelis šaltis ir begalinis poreikis gerti. Nuo skysčių trūkumo kalnuose žaibiškai - per kelias valandas - gali išsivystyti plaučių ir smegenų edema. Pasilikti be termoso arbatos tokiame aukštyje reiškia mirtį.
Lietuvių ekspedicija, prieš vykdama į Šiša Pangmą, aplankė Nepalą, kuriame S. Rudnickas dar nebuvo buvęs
Kalnuose, penkių kilometrų aukštyje, yra trečdaliu mažiau deguonies nei lygumoje, septynių kilometrų aukštyje jo belieka vos pusė, 8 - 8,5 km. aukštyje - vos trečdalis įprasto kiekio, kuriuo mes pratę kvėpuoti. Deguonies trūkumas sukelia didelius žmogaus organizmo pokyčius: keičiasi kraujo sudėtis ir pan.
Aklimatizacija vyksta skausmingai: skauda galvą, bloga, žmogus vemia, nemiega, dūsta... "Panašu į pagirias", - sakė Saulius.
"Mes labai greitai patekom iš Nepalo į bazinę stovyklą, kuri yra 5 km. aukštyje. Per dieną pakilom nuo dviejų kilometrų iki penkių. Beveik savaitę niekas nieko nevalgė", - prisiminė S. Rudnickas.
"Dideliame aukštyje - 7, 8 km. - organizmas praktiškai neprisitaiko - tik laikinai - vos porai dienų", - pasakojo S. Rudnickas. Oro sąlygos dideliame aukštyje yra labai žiaurios. "Jei 5 km. aukštyje - tik vėjukas, tai 7 km. aukštyje vos ant kojų eina pastovėti", - sakė Saulius. Dėl aukščio žmonės reaguoja į šaltį visai kitaip: jiems žymiai šalčiau nei tokioje pat temperatūroje lygumoje.
"Ekspedicija sėkminga, nes visi grįžo namo", - taip įvertino grupės vadovas kelionę. Dešimčiai kopusių į Šiša Pangma tenka vienas žuvęs. "Bet rūkymas - pavojingesnis už alpinizmą", - pastebėjo S. Rudnickas.
Ryšys su namais
Dėl aklimatizacijos kopiant į viršūnę vis tenka sustoti įrengtose stovyklose. 5 km. aukštyje yra įrengta bazinė stovykla. Už pusės kilometro - vadinamoji ABC stovykla, į kurią alpinistai vis privalo sugrįžti. Jie užlipa iki vienos stovyklos, nusileidžia pailsėti, vėliau lipa iki aukščiau esančios, ir vėl privalo grįžti žemyn. Sustoti pusiaukelėje - nevalia, artėjant nakčiai, tenka kilti į viršų arba leistis žemyn.
Tokių stovyklų - penkios, kartu su ABC. Už jos - "Deposit Camp", kurioje paliekami daiktai. Pastarojoje stovykloje persiaunami batai - paprasti pakeičiami aukštuminiais, žymiai šiltesniais.
Lietuvių ekspedicija samdė du šerpus - virėjus, kurie prižiūrėdavo ir tvarkydavo ABC stovyklą, grįžus ekspedicijai, ruošdavo maistą. Ekspedicija turėjo satelitinius telefonus, kuriuo sužinodavo orų prognozes. "Galėjom skambinti bet kur - kad ir namo", - sakė S. Rudnickas.
Į Kaukazą - be žemėlapio
"Toks gyvenimo būdas", - atsakė S. Rudnickas, kai paklausiau, kas jį jau 20 metų traukia į kalnus, ir pridūrė: "Neentuziastai į kalnus neina". Romantika ir pažintinis aspektas svarbūs tik pradžioje. "Po to pradedi pamiršti visų viršūnių ir perėjų pavadinimus, nes jų buvo daug. Visi kalnai pradeda darytis panašūs", - tvirtino S. Rudnickas. Dabar važiuojant į kokį Kaukazą, išmaišytą skersai išilgai, net žemėlapio nebereikia.
Lietuvių nusamdytas šerpas - virėjas
"Aukštuminiame alpinizme nėra tokio malonumo, kaip paprastose kelionėse. Yra sunkus, nemalonus darbas..." - sakė S. Rudnickas.
Anot Sauliaus, kalno viršuje - sniegas, uolos ir daugiau nieko... Tačiau jis pripažįsta, kad vienas iš aspektų, kviečiančių į kalnus, - estetinis. "Bet žmogui turbūt svarbiau psichologinė pusė: jis eina vis sudėtingesniais maršrutais, taip įveikdamas save", - mano S. Rudnickas.
Visi ekspedicijos nariai - patyrę alpinistai, vaikštantys į kalnus po 15 - 20 metų. Ekspedicijos vadovas ir sumanytojas - šiauliškis Saulius Vilius - pernai įkopė į Everestą, buvo išrinktas geriausiu Lietuvos alpinistu. Dar vienas narys - Arvydas Jonaitis - pirmas lietuvis, pernai su rusų ekspedicija pasiekęs Šiaurės Ašigalį.
Kalnuose reikalinga patirtis, kuri neatsiranda iškart - tik po ilgų kelionių. Yra tokių dalykų, kurie nėra aprašomi, bet laikui bėgant susiformuoja tam tikri instinktai: kaip nesušalti, pastatyti dideliame vėjyje palapinę ir pan.
Aukštuminiame alpinizme, reikia mažiau techninių žinių nei techniniame (kai žmonės lipa uoline siena), tačiau čia itin svarbus psichologinis nusiteikimas. Anot Sauliaus, visi alpinistai ambicingi ir labai egocentriški. Nors kalnuose kopia vienas po kito, tačiau iš tiesų visi eina po vieną. "Visą dieną - vienas su savimi. Visas pokalbis per dieną gali būti keli žodžiai", - sakė S. Rudnickas.
Visi ekspedicijos nariai, išskyrus grupės vadovą, pasiekė savo asmeninius rekordus. S. Rudnickas planavo pasiekti maždaug 7 tūkst. kilometrų aukštį, jam pavyko užkopti iki maždaug 7,9 km. Beje, Lietuvoje yra tik 5 - 6 žmonės, įkopę į Šiša Pangmos viršūnę.
Teko patirti nuostolių
Prieš išvykstant didžiausios problemos buvo finansinės, mat alpinizmas - brangus malonumas. Ekspedicija kainavo virš 100 tūkst. Lt, apie trečdalį sudarė ekspedicijos narių asmeninės lėšos, visa kita - rėmėjų pinigai. Visos kitos problemos - organizacinės. Pavyzdžiui, Nepale dėl streiko medžiais buvo užversti keliai.
Jakų varovas
Kopimo metu irgi teko patirti mažų, - taip jas vadina patyrę alpinistai, - nesėkmių. Vienoje stovykloje ekspedicija prarado dvi palapines ir dalį daiktų: per audrą jos buvo užpustytos. Vieną alpinistai dar sugebėjo atkasti, kitos - jau nebe. "Išsisukom su minimaliais nuostoliais", - sakė S. Rudnickas.
Lietuviams teko pasinaudoti austrų pagalba - skolintis ryšio priemones, kad galėtų pranešti saviškiams apie sėkmingą nusileidimą. O Sankt Peterburgo ekspedicijos palapinėse teko pernakvoti.
"Užkopę į 7,5 kilometrų aukštį, mes buvom labai pavargę. Ten jau stovėjo Peterburgo ekspedicijos palapinės. Mes dar bazinėje stovykloje buvom sutarę, kad galim jose miegoti", - pasakojo S. Rudnickas. Mat pastatyti palapinę tokiame aukštyje yra labai sudėtinga: pirma su ledkirčiu reikia nukalti ledo šlaitą arba nukasti sniegą. Jei lygumoje tokį gana nesunkų darbą galima atlikti per pusvalandį, septynių kilometrų aukštyje palapinė pastatoma per valandą ar dvi.
Įsmuko į plyšį
Kalnai pilni pavojų: galima pasiklysti, nukristi nuo uolų ar į plyšį, patekti į sniego laviną ar akmenų griūtį. "Mums sekasi", - taip apibūdina savo keliones S. Rudnickas, tačiau gelbėti kitus alpinistus jam yra tekę. Pavyzdžiui, Kaukaze jam teko gelbėti kitos grupės narį, įkritusį į 30 - 40 metrų gylio plyšį. "Išliko gyvas, tik susilaužė viską, ką įmanoma", - prisiminė Saulius.
Plyšiai ledynuose kelia didžiulį pavojų. Nebuvusiam kalnuose žmogui, sunku įsivaizduoti: plyšys gali būti metro pločio ir tokio gylio, kad tilptų devynių aukštų namas.
"Užpernai kopiau į Lenino viršūnę. Pamyre buvo lygus ledynas su plyšiais, kurie gerai matėsi. Juos galima apeiti, tarp jų vingiuoti lyg labirinte. Galvojau peršokti per vieną plyšį atsispyręs į akmenį. Bet kai į jį atsispyriau, jis nuslydo į plyšį, o aš - paskui jį. Gerai, kad tas plyšys buvo siaurėjantis į apačią - akmuo užstrigo pusiaukelėje, o aš atsisėdau ant jo", - Saulius pasakojo kitos savo kelionė nuotykius, kuriuos vadina elementaria situacija. "Lyg nugriūtum eidamas šaligatviu", - sakė S. Rudnickas.
Šventa duona - nuo nelaimių
Lietuviams alpinistams teko ir gerokai išsigąsti. Ryte, kai dar miegojo palapinėse, jie išgirdo lyg važiuojančio traukinio garsą - artėjančios lavinos pranašą. "Visi trys net atsisėdom. Toks įspūdis, kad lavina ateina pas mus. Buvom jau nusiteikę - "šakės" mums", - pasakojo savo įspūdžius S. Rudnickas. Pirma jo mintis buvo: "Kur peilis?", mat yra buvę tokių atvejų, kai sniegas užpildavo palapinę su žmonėmis, o šie uždusdavo, nes neturėdavo kuo praplėšti palapinės audinio.
Tačiau sniego debesis pralėkė pro šalį. Taip buvo patvirtinta dar viena kalnų taisyklė: palapinę statyti ant gūbrių, keterų - kad aplenktų griūtys, lavinos ir patvinęs vanduo.
Prietarų alpinistai turi mažai - daugiau objektyvių pastebėjimų: pavyzdžiui, ledynus pereiti anksti ryte, kol jie dar sušalę, ar palaukti, kol nuo pavojingų šlaitų lavina nueis sniegas.
Kartais nuo nelaimių apsaugo mistiniai dalykai. "Mano žmonos tėvai, nerimaudami, kad kas neatsitiktų, įsiuvo man į rūbus šventos duonos gabalėlį. Bet šiaip stengiuosi neturėti amuleto. Prisirišiu prie jo, o jei pamesiu ar paliksiu kur nors, tai tada psichologiškai mane paveiks. Geriau neturėti..." - sakė S. Rudnickas.
Bazinėje stovykloje dirbantys šerpai, nepaliečiai, organizuodavo budistines apeigas: iškabindavo maldų vėliavėles, dievams aukodavo maistą, barstydavo ryžius.
Rašyti komentarą