Kai griuvo Berlyno siena, o netrukus Lietuva, buvusi vieningu SSRS raudonu "kavalku", vėl atsirado pasaulio žemėlapiuose, pirmiausiai į mūsų šalį pradėjo plūsti žilagalviai vokiečiai. Ne tūkstančiais - dešimtimis, dažniausiai "nusėsdami" Nidoje, Juodkrantėje, Pervalkoje. Iš čia juos iš pradžių "Latvijomis", vėliau ir "Mercedes" autobusiukais poilsio namų maršrutų organizatoriai gabendavo į Kaliningrado sritį, plukdydavo kateriais į Minijos kaimą, veždavo į Šilutę, Plaškius ir t. t. Žodžiu, į Rytų Prūsijos vietoves, kur vokiečiai su mikroskopais bandydavo atrasti savo ar tėvų, senelių buvusias sodybas, namus, kontoras ir pan. O grįžę liūdnai ar linksmai klegėdavo Neringoje. Stebėdavau juos ir dūsaudavau - kodėl vokiečiams likimas dovanojo nerūpestingą senatvę, o lietuvė, tarkim, buvusi žuvies skrodėja ar karvių melžėja su artrito išsukinėtais sąnariais neužsidirbo tokios pensijos, kad bent Neringos atviruką nusipirktų. Ką jau kalbėti apie kelių dienų poilsį prie jūros. Toje pat Neringoje ar Palangoje... O vokiečių poros pienių pūko spalvos plaukais, suglaudę galvas, susikabinę rankomis, "spacieroja" štai Kuršių marių pakrantėmis, grožisi vaizdais, maitina ilgakakles gulbes. Stebėdama tokias poras, galvodavau, kad gyvenimas yra neteisingas daugelio žmonių atžvilgiu.
Žiauri neteisybė ar lemtis?
Dabar jau tas beveik trijų dešimtmečių senumo emocijas vėl atgaivino Kanarai. Tie patys, žinoma, ir kiti žilagalviai vokiečiai, poromis susiglaudę "spacieroja" Atlanto vandenyno pakrantėmis, rytais puola į kalnus pasitikti saulės, vakarais meiliai ją žvilgsniu palydi grimztančią į Atlantą. Kad rytą pasitiktų vėl. Vokiečiams pasidarė tiesiog per brangu važiuoti į Neringą dėl sukeltų kainų už pastogę, maistą. Jie mieliau renkasi Kanarus. Nes juose gali žiemoti vasaroti apskritus metus ir nereikia kalenti dantimis brendant į Atlanto vandenyną net gruodžio sausio mėnesiais. Taigi žiūrėjau į žilagalvius vokiečius ir ne tik juos, bet ir britus, italus, skandinavus, ir sielvartavau - kodėl nematau ir negirdžiu lietuvių senjorų? Na, kodėl mano tautiečiai - darbštūs, nė kiek ne kvailesni už kitus, dažnu atveju net sumanesni, negali sau leisti "prabangos" bent kelias savaites žiemą pavasaroti Kanaruose? Kai kitų Europos tautų senjorai čia praleidžia net penkis metų mėnesius, išvengdami žvarbos, speigų ir visokių kitokių žiemos nemalonumų garbaus amžiaus žmonėms? Na, kodėl lietuvių gyvenimo lygis yra tokia išimtis? Atsakymo nerandu. Tenka prakeiktai nuolankiai linguoti galvą: tokia jau mūsų, lietuvių, lemtis...
Skirtingos galimybės
Negali sakyti, kad kitų Europos šalių pensininkai, žiemojantys Kanaruose, švaistosi eurais kairėn ir dešinėn. Ne, jie irgi skaičiuoja. Bet ne iki tokio laipsnio kaip mūsiškiai Lietuvoje: pirkti duoną už litą aštuoniasdešimt ar už du dvidešimt?.. Mačiau norvegę, besiblaškančią tarp prekių parduotuvėje. Ji norėjo pasveikinti gyvenimo draugą Kalėdų proga ir niekaip negalėjo apsispręsti, ar tai būtų daiktas už 10 eurų, ar už 20. Mačiau ir vokietį senjorą, ilgai studijavusį ledų porcijų meniu, kol galų gale jis išsirinko pačių pigiausių ir pačią mažiausią porciją. Bet... kavinukėje ant vandenyno kranto su nuostabiausiais vaizdais tiek į kalnus, tiek į saulėje raibuliuojantį vandenį. Ir, regis, žmogus jautė palaimą, kabindamas ledų indelio turinį. Bet tie patys pigiausi ledai su vaizdų priedais tampa neįkainojami.
Susižavėjau švede, kuri savo 80-ojo gimtadienio proga nusprendė išbandyti... šuolį parašiutu. Už šimtą eurų ji nusisamdė katerį, ir tas skrydis vyko netgi labai patogiai tokio amžiaus moteriškei: tolokai nuo kranto - vandenyne. Kažin ar jos kojos atlaikytų "susitikimą" su žeme. O štai pliumptelėti į vandenyną - kodėl ir ne? Esu įsitikinusi, kad toji švedė ilgai nemindžiukuotų parduotuvėje, svarstydama, ar pirkti mėgstamą duoną, ar tą, kuri neskani, bet pigi...
Žodžiu, Kanaruose žiemoja labai skirtingų "skalių" pensininkai. Bet jiems kukliau ar prašmatniau "prasisukant", Kanarai pagal kišenę. O kuris Lietuvos pensininkas galėtų sau leisti tuo pat metu ir išlaikyti būstą Lietuvoje, ir žiemoti Kanaruose?..
Patogumai
Tarp Klaipėdos ir Tenerifės gyvenantis ponas Vaclovas labai gailėjosi apartamentų kaimyno, kuris išvažiuodavo ir parvažiuodavo, kaip jam atrodė, neįgaliojo vežimėliu. Jis apstulbo, kai vieną vakarą kažkokiais mygtukais valdomu vežimėliu parbirbęs kaimynas žvaliai stryktelėjo nuo sėdynės, atsirakino apartamento duris, pro jas įbildėdamas kojomis. Tik vėliau p. Vaclovas suprato, kad tokiais vežimėliais besinaudojantys - nebūtinai neįgalūs. Teko ir pačiai stebėti, kai palyginti dideliu greičiu į rezidentų namo garažą įvairavo ponas. Netrukus jį sutikau laiptinėje. Jis ėjo nešinas gydytojo krepšiu. Visko gali būti, kad jis dirba tolokai nuo gyvenamosios vietos. Tikriausiai turi ir automobilį. Bet kam juo važinėti, kai kelias per kalnų serpantinus "ištįsta" dvigubai ar trigubai, kai štai tokiu vežimėliu puikiausiai gali birbti krantine iki tau reikalingos vietos.
Bet daugiausiai tokiais vežimėliais naudojasi žmonės, kuriems iš tiesų vaikščioti sunkoka. Kai kurie yra nusipirkę juos, kai kurie nuomojasi viešbučiuose. Vežimėliais važiuoja į paplūdimius, parduotuves, restoranus ar bažnyčias - nelygu kieno kokie poreikiai. Teko matyti ir porų, susėdusių į sudvigubintą vežimėlį. Jie "varė" į golfo laukus, nes tai išdavė ant kuprų styrantis inventorius - golfo lazdos.
Pramogos
Didelė dalis pensininkų yra pamėgę kažkokį, kaip aiškino britų pora, prancūzišką žaidimą, kuris man pasirodė labai panašus į biliardą. Skirtumas tas, kad rutuliai stumdomi ne lazdomis, o mėtant kitais rutuliais. Kadangi to žaidimo aistruoliai būrėsi klube tarp vandenyno ir krantinės, tai grįždama į apartamentus, nuolat stabtelėdavau prie krykštaujančių senjorų, besidžiaugiančių savomis ar svetimomis pergalėmis. Paskui jie būriais dundėdavo tų pergalių "apiplauti".
Prie prašmatnaus viešbučio stebėdavau švytinčius senjorus, apšepusiame bare traukiančius karaokę. Tame bariuke jie rinkdavosi labai anksti, nes vėliau čia jau nebūdavo nė vienos laisvos vietos. Koketiški pagyvenusių damų žvilgsniai, galantiški kadaise, matyt, gerokai "treniruotų" lovelasų gestai. Visi laimingi prie galbūt per vakarą išgeriamo vieno ar dviejų bokalų alaus. Kanaruose jo rūšių tikrai daug. Nes čia savo produkciją veža ne tik vokiečiai, belgai, bet rinką bando užsikariauti ir čekai. Nors ir ispanų alus, kiek aš ir teišmanau, man atrodė visai nieko.
Maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų didelis senjorų telkinys nusėsdavo suoliukus aikštėje prie vandenyno. Čia jau, matyt, nuo seno veikia niekur neregistruotas ir juridiškai neįteisintas pažinčių klubas. Sprendžiu iš to, kad dar "neįsikirtusią" į Los Kristijanos papročius, prisėdusią ant suoliuko čia, beregint pradėjo "kabinti" iš karto keli garbaus amžiaus ponai. Manau, kad prisėdimas čia yra kažkoks ženklas, kad gali kalbinti, klausinėti, kas tau atrodo įdomu. Kiek ir kur besėdėjau kitose vietose, žilagalvių ponų dėmesio sulaukdavau, tačiau nė vienas nedrįsdavo "kabinti".
Po pietų visi komunikabilūs pensininkai iš aikštės kažkur dingdavo. Gal miegoti, gal skaityti, gal paprasčiausiai "telikų" žiūrėti. Jų pamėgtas vietas beregint okupuodavo visai kitokia publika - bomželiai, dažniausiai su alkoholio buteliais rankose. Matyt, jie taip ilsėdavosi po sėkmingos "medžioklės". Čia atsirasdavo ir rumunas Vasilis, kuris nuo ryto krantinės kavinėse gitara brazgindavo "Besame mucho", ir už savo ne itin meistriškai atliktus kūrinius vis dėlto susirinkdavo krūvelę eurocentų.
Šitoje pačioje aikštėje į automato "kišenėlę" įmetęs eurą, gali minti dviratį, stovintį vietoje. Ak, kaip stengėsi putnios ponios, turėdamos vilčių per vieną "seansą" atsikratyti gramų, o garbūs ponai dėjo vilčių mindami pedalus susigrąžinti jaunystę. Špygą taukuotą...
Vakarais sutikdavau jachtų kapitonų, baikerių, velkančių savo milžiniškus šalmus. Regis, neįteisintame kempinge virdavo savas gyvenimas: čia kemperiais suvažiavę pačių įvairiausių tautybių žmonės lauke pasistatydavo sudedamąsias kėdutes, staliukus ir puotaudavo. Bet saikingai, ne iki žemės graibymo, kaip kempinguose dažnai nutinka pas mus. Čia per daug nepasišakosi - greta įsikūrusios šeimos su mažamečiais vaikais.
Žodžiu, Kanaruose, kaip ir visame pasaulyje, gyvenimas įvairus ir margas. Tik kodėl taip ir likau įsitikinusi, kad būten čia, o ne kokiuose Maldyvuose ar Bahamuose - pensininkų rojus?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą