Albanijos kaimuose asiliukai yra pagrindinė gyventojų transporto priemonė. Gyvuliai ramiai sau nešė jiems duotą nešulį, o šeimininkų greta nebuvo matyti - nusistebėjome, kaip jie randa kelią namo. O ožkų bandą ganęs senas piemuo su pypke dantyse mus palydėjo plačia šypsena.
Albanai iš tiesų paliko mums nuoširdžių ir draugiškų žmonių įspūdį. Jei tik ko prireikdavo paklausti, visi labai geranoriškai sutikdavo padėti. Kad ir kokią neigiamą reputaciją albanai turėtų Europoje, šioje šalyje jautėmės visiškai saugiai, beveik kaip namie.
Todėl dabar vienoje keliautojams skirtoje rusų interneto svetainėje skaitydama, kad Albanijoje klesti organizuotas nusikalstamumas, ginkluoti apiplėšimai, užsieniečių užpuolimai ir vagystės, o nusikaltimų vis daugėja, negaliu patikėti savo akimis.
Ten taip pat rašoma, jog Albanijos gatvėmis naktį geriau nevaikščioti, nesaugu atvirai demonstruoti savo pasus, pinigus, fotoaparatus, o ant kiekvieno kampo albanų prekeivių siūlomi laikrodžiai, telefonai ir papuošalai dažniausiai būna vogti.
Be to, perspėjama, kad Albanijoje reikėtų vengti rajonų, kurie ribojasi su Kosovu.
 |
Vakarų Europoje albanų emigrantai iš tikrųjų yra pagarsėję nusikaltėliai (įdomus faktas: net apie 65 proc. Albanijos gyventojų gyvena užsienyje.
Tad jiems sugrįžus dabartinių gyventojų skaičių - 3,5 milijono - būtų galima padauginti bent jau dvigubai). Tačiau mums pasirodė, kad savo šalyje net ir patys pavojingiausi nusikaltėliai virsta ramiomis avelėmis.
Meška miesto centre
Diurese, antrame pagal dydį Albanijos mieste (apie 40 km nuo sostinės Tiranos), kuris įkurtas dar 627 metais pr. Kr. graikų, vėl stebėjomės statybų gausa. Daugiaaukščiai naujos statybos gyvenamieji namai stūksto kone ant Adrijos jūros kranto. Vaizdas, kurio tikrai nepamatysi Lietuvoje.
Šį miestą, svarbų Albanijos uostą, puošia romėnų imperijos laikų palikimas - senovinės tvirtovės sienos.
Diurese verta apžiūrėti senąjį Venecijietišką bokštą, kurio viršuje įsikūrusi kavinė, senojo akropolio griuvėsius. Beje, prie įėjimo į muziejumi paverstą akropolį kabo lentelė su lietuvių poeto Tomo Venclovo pasirašytais žodžiais. Deja, parašyta albaniškai, todėl nieko nesupratome, o angliškai nekalbantis senyvas prižiūrėtojas taip pat negalėjo pagelbėti.
Beje, kai kurių Diureso kavinių, kurių personalas kalba angliškai, savininkai šiuo pranašumu sėkmingai naudojasi viliodami užsienio turistus. Vienos italų kavinės reklamoje buvo parašyta: "Mes kalbame angliškai". Užsukę paragauti sūrokos, bet gardžios picos tuo įsitikinome.
Tačiau niekas tą dieną Diurese neprilygo mūsų atsitiktinai pamatytam išties neįprastam reginiui: centrinėje miesto gatvėje keli albanai lyg niekur nieko vedėsi didelę mešką... Ir neatrodo, kad kas nors iš praeivių būtų labai nusistebėjęs. Išskyrus mus, penkis lietuvius, žinoma.
Lietuviai prieš albanus
Keletą valandų praleidome Diureso paplūdimyje.
Ten mūsų taip pat laukė netikėtumai. Mums ramiai sau deginantis, smėliuota jūros pakrante pradardėjo arklio traukiamas medinis vežimas su vienu albanu. Kiek vėliau pro mūsų nosis pradūmė ir naujutėlis mersedesas. Akimirką net suabejojome, ar čia tikrai paplūdimys, ar centrinė magistralė.
Diena buvo vėjuota, todėl žmonių paplūdimyje nebuvo daug. Retsykiais pro šalį praeidavo koks prekeivis, siūlęs įsigyti akinių nuo saulės ir kitokių niekučių.
O kai galiausiai pabodo gulėti nieko neveikiant, mūsų kompanijos vaikinai sugalvojo pažaisti paplūdimio futbolą su vietiniu jaunimu. Deja, šeimininkams nepasisekė: kad ir kokie buvo greiti ir vikrūs, albanai draugiškas varžybas pralaimėjo...
Praleidę Albanijoje keletą dienų, pasukome link Juodkalnijos, tačiau nenoriai. Šioje kalnų, nuostabių miškų, ežerų ir saulėtų paplūdimių šalyje patyrėme puikių įspūdžių. Pažinome tik dalelę Albanijos grožio ir savitumo, todėl labai norėtųsi sugrįžti. Kada nors...
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą