Nesuklastotas Gdanskas

Kartą, viešint Esene, Vokietijos mieste, iš kurio Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkų aviacija nepaliko beveik nieko, kilo mintis aplankyti Miunsterį - vieną gražiausių šios šalies miestų.

Tarp abiejų jų - valanda kelio, tad beliko sužinoti traukinių tvarkaraštį, na, ir dar šiokios tokios informacijos internete. Jame kelionė ir baigėsi - kažkodėl nebesinorėjo važiuoti į miestą, kuris 1945-aisiais buvo taip pat nušluotas nuo paviršiaus, ir kurio garsusis senamiestis atstatytas per keliolika metų po karo. Į miestą, kuris atrodė kaip klastotė.

Ši istorija atmintin sugrįžo sėdint jachtoje Gdansko marinoje ir žvelgiant į kitapus Senosios Motlavos upės akį džiuginančius senovinius pastatus, tarp jų - ir didžiausią viduramžių Europoje uosto kraną. Vos prieš penkias minutes jachtos kapitonas Adamas, gimęs tame pačiame Gdanske, paaiškino, jog šis atviruko vertas vaizdas - taip pat ne iš senovės. Iš 1950, 1960 ar net vėlesnių metų...

Tik štai kažkodėl vadinti buvusio laisvojo Dancigo miesto klastote noro nėra. Gal todėl, kad prieš Adamui užpildant išsilavinimo spragas spėta užvertus galvą į grožybes apeiti visą centrą, didžiausioje pasaulyje iš plytų pastatytoje bažnyčioje - Švenčiausiosios Mergelės Marijos arkikatedroje bazilikoje - pasiklausyta rytinių mišių su dieviško grožio giesmėmis ir vargonų muzika, pabendrauta su ką tik pabudusiais benamiais ir išlenktas bokalas kitas nebrangaus alaus absoliučiai ne turistams skirtoje, nors pačiame centre įsikūrusioje "girdykloje" (kaip kitaip išversti žodį "pijalnia")?

O gal todėl, kad visam tam netrukdė minios žmonių? Juk buvo ankstus sekmadienio rytas.

Iš tiesų - ar galima klastote vadinti miestą, kuris nenorėjo prarasti savo unikalių gotikos, baroko bei Renesanso architektūros pastatų? Negi tik dėl to, kad pastatas sugriautas bombų, jis nebeturi teisės būti atstatytas?

Ir dabar, vaikščiojant centrine Gdansko dalimi, galima tik nulenkti galvas prieš lenkų pastangas, trukusias porą dešimčių metų, norint iš griuvėsių prikelti praeitį. Šios pastangos pasitvirtino - Gdanske jautiesi lyg, sakykime, XVII ar XVIII amžiuje.

Galbūt todėl, kad atstatymo darbuose naudotos tų pačių pastatų plytos, freskos, papuošimo elementai? Beje, ne tik tų pačių - dalis į Gdanską atvežta iš lygiai taip pat karo suniokoto kaimyninio Elblongo. Sako, dar dabar elblongiečiai šnairuoja į Gdansko gyventojus...

Pastangų sugrąžinant vizualinę praeitį reikėjo milžiniškų - mieste po 1945-ųjų pavasario vokiečių ir sovietų armijų "dėka" buvo likę vos dešimtadalis sveikų pastatų. Visa kita - griuvėsiai arba pavienės sienos. Beje, kas nebuvo sugriauta bombų, suniokota "išvaduotojos" - Raudonosios armijos - rankomis. Rusų kariai plėšė pastatus ir juos padeginėjo, o dūmai virš miesto neišsisklaidė iki rugpjūčio.

Diskusijų apie tai, kaip atstatyti miestą, prieš tai neišvengta. Nors prieš karą dauguma miesto gyventojų buvo vokiečiai, pokarinės nuotaikos pagimdė raginimus vokiškų pėdsakų atsisakyti kaip "prūsiško barbarizmo" ir išryškinti olandiškas, flamandiškas ar itališkas tradicijas, kurios taip pat turėjo didelę įtaką miesto istorijoje (beje, apie istoriją - būtent visai netoli senosios Gdansko dalies nuaidėjo pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai, kai 1939 metų rugsėjo 1-ąją Adolfas Hitleris užpuolė Vesterplatės pusiasalį).

Taip Gdanskas gimė iš naujo. Kad jis nesuklastotas, liudija masės turistų - vasarą, ypač savaitgaliais, čia gali pasijusti lyg mūsų Jūros šventėje. Tad jei nenorite trintis pečiais su kitais, išeikite į miestą ankstų rytą. Nuo to jo grožis tikrai nenukentės.

Ir paskutinis klausimas - kodėl mes po karo taip pat kruopščiai neatstatėme Klaipėdos? Patikėčiau ja, kaip patikėjau Gdansku. O tuomkart reikia pradėti ieškoti bilietų į Miunsterį...