Nida – unikalus Lietuvos gamtos stebuklas

Vieta, kur saulė teka ir leidžiasi vandens paviršiumi

Viena įspūdingiausių vietų Nidoje ir visoje Lietuvoje – Parnidžio kopa. Ji  pateko į Patricios Schultz knygą „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį“. Ant Parnidžio kopos galima stebėti saulės kelią: gėrėtis, kaip ji ryte pakyla iš vandens, o vakare vėl į vandenį nugrimzta.

Parnidžio kopa.

Įdomi yra Parnidžio kopos pavadinimo interpretacija. Vietiniai gyventojai mano, kad pavadinimas kilęs iš frazės „perėjusi per Nidą“. Ši vėjo pustoma kopa net kelis kartus „perkeliavo“ per Nidos gyvenvietę. Pustomos kopos tikrai ypač jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi. Mokslininkų skaičiavimais, vienas žmogus, lipdamas ar leisdamasis stačiais kopų šlaitais, išjudina kelias tonas smėlio, todėl keliautojams leidžiama judėti tik specialiais tam įrengtais takais.

Atšiaurių vėjų pustoma Parnidžio smėlio kopa virš jūros lygio yra iškilusi net 52 metrus. Iš kopos viršūnėje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria plati Nidos apylinkių panorama: senasis švyturys, daugiau nei 130 metų rodantis kelią jūra ir mariomis plaukiantiems žvejams, plačiausia Kuršių nerijos vieta – Bulvikio ragas, raudonomis čerpėmis dengti Nidos namukų siluetai, tyvuliuojančios Kuršių marios.

Bulvikio ragas.

Esant geram orui nuo Parnidžio kopos galima pamatyti ir kitoje Kuršių marių pusėje marguojantį Ventės rago pusiasalį. Kai užslenka tirštesnis rūkas, aplinkiniai vaizdai išnyksta po paslapties širma.

Saulės laikrodis.

Vaikštant po kopas ir mėgaujantis jų ramybe, laiko neskaičiuoja niekas. Jei vis dėlto lankytojams svarbu, kiek yra valandų,  granitinis Saulės laikrodis, pastatytas ant Parnidžio kopos, tiksliai parodys laiką. Saulės laikrodis –13,8 m aukščio akmens stulpas, sveriantis 36 tonas. Ant šalia jo iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis, iškaltos valandų ir pusvalandžių įraižos, taip pat po vieną įraižą kiekvienam mėnesiui, keturioms saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Saulės laikrodžio išvaizdą padiktavo pati gamta – čia nepamatysite jokios meninės išmonės, atidžiau įsižiūrėję suprasite, kad pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa –ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje.

Kopininkų takais

Pietinėje Nidos  dalyje driekiasi 1 700 m pažintinis takas. Keliaudami Parnidžio pažintiniu taku, matysite natūralias pievas, baltąsias ir pilkąsias kopas, žmogaus rankomis sodintus miškus, kurių ošime telpa visa Kuršių nerijos istorija, gerėsitės nuostabiais vaizdais ir kraštovaizdžio įvairove.

Parnidžio kopos pažintinis takas.

Tako pradžia – Tylos slėnis. Slėnio pradžioje stovi 1991 m. pastatytas koplytstulpis, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. 2014 m. slėnyje prie marių atidengta beveik 5 metrų aukščio ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti krėslą, įprasmina Kuršių nerijos pusiasalį supylusios milžinės Neringos legendą. Anot šią iniciatyvą kuravusių Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų, „Neringos krėslas“ yra ne tik meninė skulptūra, ant jo užlipti ir atsisėsti galės visi norintys. Skulptūros autorius – Albertas Danilevičius.

Sklandytojo kopa.

Paminklinis akmuo Nidos sklandymo mokyklai atminti.

Pasukus nuo kelio, vedančio link Parnidžio kopos, galima pasiekti buvusią sklandymo mokyklos vietą (į pietvakarius nuo Nidos gyvenvietės). Nidos sklandymo mokykla – pagrindinė Lietuvos sklandytojų vasaros stovyklavietė, veikusi 1933–1939 metais ir parengusi daugiau kaip 500 sklandytojų-pilotų. Su šia mokykla susįję pasaulio rekordininkų Ferdinando Schulzo (1927 m. nusklendė 60,2 km), Lietuvos rekordininko Alfredo Gyso (1938 m. ore išsilaikė 26 val. 30 min.) pasiekimai. Ant buvusio angaro pamatų 1978 m. pastatyta arka, žyminti buvusios sklandymo mokyklos vietą. 1998 metais, pažymint mokyklos 65 metų jubiliejų, atidengtas paminklinis akmuo lietuvių ir vokiečių sklandytojams.

Mirties slėnis.

Viena paslaptingiausių Kuršių nerijos vietų – Mirties slėnis, esantis tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų. Mirties slėniu arba loma nuo seno vadinamas pilkųjų kopų masyvas pietinėje Kuršių nerijos nacionalinio parko Parnidžio draustinio dalyje. Prieš keletą dešimtmečių smėliakalniuose prie Grobšto rezervato ribos kažkas įkasė keliolika medinių kryžių, aptvėrė teritoriją medine tvorele ir pastatė ženklą, ant kurio buvo užrašas „Mirties slėnis“. Ši vietovė jau seniai yra tapusi intriguojančias istorines aplinkybes slepiančia pusiasalio paslaptimi. Manoma, kad Mirties slėnis susijęs su 1870–1871 metais vykusiu Prūsijos ir Prancūzijos karu. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad būtent per šį karą vokiečiai netoli Nidos įrengė prancūzų karo belaisvių stovyklą.

Yra žinoma, kad, vykstant kariniam konfliktui, prancūzai trėmė suimtus vokiečių karius į Šiaurės Afriką ir ten dykumoje nežmoniškomis sąlygomis vertė dirbti sunkius darbus . Esą, kerštaudami priešininkams, vokiečiai pasirinko Nidą. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Parnidžio ir Sklandytojų kopų aplinka išties buvo panaši į dykumą, pustomą smėlio, todėl tiko belaisvių stovyklai įrengti. Dėl blogų kalinimo sąlygų, išsekimo, ligų daug belaisvių mirė. Jie buvo laidojami čia pat įrengtose stovyklos kapinėse, todėl slėnis ir pavadintas šiuo vardu. Prancūzų belaisvių karo stovyklos pėdsakų ieškoti planuojama šiais metais . Mokslinius tyrimus ir monumento, skirto tautiečiams Nidoje įamžinti, statybas žada finansuoti Prancūzija.

Vaizdai, dėl kurių verta kopti net į aukščiausią kalną

Nidą sergsti dvi aukštomis pušimis apaugusios kopos. Viena jų – Urbo kalnas. Kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio urbas (duobė, skylė), nes šios kopos viršūnėje būta įdubos. Ant Urbo kalno puikuojasi senasis Nidos švyturys, pradėjęs veikti dar 1874 metais,  po to sugriautas ir visiškai atstatytas 1953 metais. Šiandien jis iškilęs virš jūros lygio 79 metrus.

Urbo kalnas.

Urbo kalnas mena kopų apželdinimo Kuršių nerijoje pradžią. Būtent čia dar XIX amžiaus pradžioje Gotlybas Dovydas Kuvertas pasodino pirmuosius sodinukus ir paruošė dirvą tolimesniems slenkančių kopų apželdinimo darbams.

Švyturys ant Urbo kalno.

Ant Urbo kalno puikuojasi Nidos švyturys, pačiame viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Tai puiki vieta tradiciniams renginiams. Vasaros vakarais ant Urbo kalno organizuojamos kino peržiūros. Tradicinė Joninių eisena kasmet pradedama būtent nuo Urbo kalno viršūnės – iš čia iškilmingai leidžiamasi Nidos link. Urbo kalnas yra viena iš pirmųjų vietinių gyventojų apželdintų kopų. Želdinimo darbai vykdyti nuo 1874 m. Tuo pačiu metu Karaliaučiaus valdžios iniciatyva buvo pradėta ir Nidos švyturio statyba.

Senasis Nidos švyturys buvo 27 m aukščio, šešiakampės formos, link jo vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių. Šiuos laiptelius galite rasti ir dabar. Ant vienos iš pakopų akylesnė akis pastebės iškaltą svastikos ženklą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje švyturys buvo susprogdintas, tačiau jau 1945 m. atstatytas, o vėliau ir perstatytas.

Dabartinis švyturys – 29,3 m aukščio gelžbetoninis bokštas. Jis siunčia baltos šviesos signalus, kurie matomi jūroje už 41 km (22 jūrmylių). Švyturys nutolęs nuo jūros apie 900 m., jis iškilęs į 79 m aukštį virš jūros lygio. Švyturyje įmontuotas krištolo lęšis, pagamintas Charkovo srityje, Ukrainoje. Prieš montuojant, lęšis dalyvavo parodoje Prancūzijoje, ten pelnė apdovanojimą. Švyturyje yra net 6 lempos, bet šviečia tik viena, kuriai perdegus automatiškai įsijungia kita.

Švyturys ant Urbo kalno.

Nidos švyturys (kaip ir Klaipėdos) įrašytas į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, aprašytas locijose. Iki 2016 m. švyturyje veikė senoji šviesų sistema: čia buvo sumontuotos net 6 lempos, bet švietė tik viena, kuriai perdegus automatiškai užsidegdavo kita. 

Šviesos signalus švyturys siunčia tik tamsiuoju paros metu: temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant  išsijungia. Švyturys turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tada, jei nutrūksta elektros tiekimas. Nidos švyturys – navigacinis ženklas, siųsdamas baltos šviesos blyksnius, padeda laivams orientuotis jūroje. 1991 m. šventinant Nidos švyturį jam suteiktas žvejus globojančio Šv. Petro vardas.

Akmens amžiaus gyvenvietė ir žvejo istorija

Istorijos mėgėjams būtų įdomu aplankyti Nidos akmens amžiaus gyvenvietę, kurią galima surasti einant iki miško proskynos, esančios apie 1,5 km į pietvakarius nuo Nidos, tarp plento Smiltynė–Nida ir Sklandytojų kopos. Ši akmens amžiaus gyvenvietė pasakoja apie pirmuosius gyventojus Kuršių nerijoje, kurie šiose vietose įsikūrė dar tada, kai neriją sudarė atskirų salų grandinė. Protakos jungė marias su jūra, o apie protakų vidurį susidariusios gėlo vandens lagūnos skatino čia apsistoti žmones. Nuo marių lagūnas skyrė senosios parabolinės kopos, apaugusios vešliais lapuočiais miškais. Tuo laiku tai buvo klestintis kraštas, kuris dykyne virto tik XVIII a.

Akmens amžiaus gyvenvietė.

Gausiausiai Kuršių nerija buvo apgyvendinta vėlyvajame neolite, baigiantis III tūkstantmečiui pr. Kr. ir II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Ryškiausi senųjų gyventojų pėdsakai aptikti Nidos gyvenvietėje, kuri buvo įsikūrusi prie nedidelės lagūnos, protakoje tarp marių ir jūros. Nuo marių ir jūros ją užstojo neaukštos kopos. Tada klimatas buvo šiltesnis negu dabar, tad miško ir vandens gėrybių netrūko. Per kelis gyvenimo teritorijoje dešimtmečius susidarė daugiau nei vienas kultūrinis sluoksnis.

Vietovėje per šešis tyrinėjimų sezonus (1973– 1978 m.) Lietuvos istorijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama profesorės Rimutės Rimantienės, ištyrė 4 640 m2 plotą, t. y. praktiškai visą išlikusią senosios  Nidos gyvenvietės dalį. Aptikta labai daug radinių: tikrai gausu buvo įvairių formų puodų, puodelių, puodynėlių, dubenėlių ir taurių šukių. Kai kurie jų eksponuojami Neringos istorijos muziejuje.

Žvejo sodyba.

Seniesiems Kuršių nerijos gyventojams gamta, kuria mes šiandien taip žavimės, buvo nemenkas iššūkis. Vienas įdomiausių objektų Kuršių nerijoje – Nidos žvejo etnografinė sodyba, stovinti ant marių kranto, pietinėje senosios Nidos dalyje buvusiame Hakeno kaime (kaimo dalis ant marių rago). Ji leidžia iš arčiau pažinti nelengvą Kuršių nerijos žvejų buitį. Sodyba vietinių meistrų pastatyta 1927 m. Kaip būdinga Kuršių nerijai, ją sudarė du namai, sujungti vienas su kitu (namas iš vakarų pusės buvo pristatytas vėliau,, jis 1944 m. nugriautas). Likusi sodybos dalis smarkiai nukentėjo per ledonešį.

Žvejo sodyba.

Vėliau Klaipėdos restauratoriai atstatė abu gyvenamuosius ir ūkinį pastatus. Name marių pusėje buvo įrengta ekspozicija, supažindinanti su XIX a. pab.–XX a. pr. Kuršių nerijos žvejų namų interjeru, buitimi. Visos sodybos patalpos įrengtos taip, kad atspindėtų senųjų žvejų gyvenimą: čia išvysite autentiškų baldų, indų ir kitų ūkyje naudotų daiktų, žvejybos įnagių. Čia ypač akį traukia ornamentuotos kėdės, tapytais ornamentais išpuošta kraičio skrynia, jaunamartės ir sidabrinių vestuvių vainikėliai, poledinės žūklės žvejo batai.

Šalia sodybos stovi du autentiški žvejų laivai. Už tvoros, marių pusėje eksponuojama kuršiškos burvaltės – kurėno – kopija. Žvejo etnografinėje sodyboje šiandien organizuojami liaudies teatrų spektakliai, folkloro ansamblių koncertai, demonstruojami tautodailininkų dirbiniai ir senieji amatai. 

Norinčius geriau pažinti Pamario kraštą, kviečiame nemokamai atsisiųsti interaktyvų-edukacinį žaidimą „Laisva, skanu, unikalu – žuvies keliu“, kuris keliaujantiems suteiks daug pozityvių emocijų. Žaidimą atsisiųsite iš svetainės www.zuvieskeliu.lt