Užaugau Radviliškyje, geležinkelininkų mieste, ir, žvelgdamas į bėgius (kažkodėl visada - į Vakarus) svajodavau iškeliauti... Kai atvykau į Klaipėdą, buvau pakerėtas jos dvasios.
Iš pradžių su šeima apkeliavau gimtinę, o išvykus kur toliau, man įdomūs ne turistiniai maršrutai, paradinė aplankytų miestų pusė, bet užkaboriai, "juodieji" miestų kvartalai. Net ir Paryžiuje.
Kada nusprendėte keliauti "kemperiu"?
Prisimenu, kaip Lenkijoje ieškojome nakvybės kempinguose, ir net jei iš anksto užsisakydavome viešbutį, jausdavomės "pririšti" prie maršruto. Aibė smulkmenų gadino nervus ir poilsį. Tad nusprendžiau įsigyti "kemperį", mikroautobusiuką. Juo su draugais išvykome į Vengriją, prie Balatono ežero, po to - į Šveicariją. Vėliau pakeičiau kelis "kemperius", ir dabar turiu jau trečiąjį. Vadinu jį sausumos jachta arba vasarnamiu ant ratų. Jame gaminamės valgį, mėgaujamės dušu ir net šokius galime surengti. Čia kur kas patogiau nei traukinio kupė. Man patinka dinamika, judėjimas, o ne lepintis kokiam nors kurorte arba nuobodžiauti sodyboje, kur peizažas nekinta. Džiaugiuosi, kad vaikai, Rugilė ir Julius, pamatė gražiausius Europos miestus.
Kokių nuotykių patyrėte?
Visą gyvenimą prisiminsime kelionę į Olandiją. Paskutinę gegužės dieną atvykę į Amsterdamą, pataikėme į karalienės Vilhelminos gimtadienį, kurį šventė pusė milijono oranžiniais drabužiais pasipuošusių olandų. Kai jau norėjome naktį pasitraukti toliau nuo upės kanalo, pataikėme į minią žmonių. Praskirdami ją, šliaužėme vėžlio greičiu, o tie aukštaūgiai išvaizdūs olandai šokinėjo prie langų, mus atpažinę sveikino Lietuvą, užšoko ant autobusiuko stogo ir pradėjo jį siūbuoti. Smagu, bet yrėmės, jausdami didžiulę įtampą, nesumodami, ko galima tikėtis iš įsišėlusios minios...
Šveicarijos kalnuose yra tekę nuvažiuoti į dviejų su puse tūkstančio metrų aukštį, o kai reikėjo leistis, nustojo veikę stabdžiai. Slovakijos miškuose mūsų autobusiukas "nebetraukė" į kalną, tad likome vakarieniauti laukinėje gamtoje ir čia netikėtai šalia išvydome didelę lūšį. Bet buvo nuostabu apsistoti ir Monako centre, aikštėje: aplink virė gyvenimas, krantinėje siūbavo prabangios jachtos, kuriose poros, kaip ir mudu su žmona, gurkšnojo šampaną. Tik kitą rytą atsibudę apsižiūrėjome likę aikštėje vieni, atvažiavo policininkai, bet tik mandagiai įspėjo, jog dieną čia stovėti "kemperiui" - nevalia.
Ar dar liko nematytų šalių?
Dar Graikijoje nesilankėme, ir buvusiose sovietų imperijos šalyse, neišžvalgėme kerinčių Skandinavijos kraštų, išskyrus Suomiją. Štai iš to miškų ir ežerų krašto, nepatikėsite, buvome parsivežę naminuką. Tvyrojo anuomet baltosios naktys, pamenu, pirmą valandą nakties skaičiau laikraštį. Apsistoję buvome prie etnografinės sodybos, aplink - nė gyvos dvasios. Vakarieniaujant pasigirdo keistas lyg kažkokios būtybės balsas: "Ėėė..." Sklido, rodos, iš po autobuso, apsidairėme - nieko nėra. Na, balselis dar penkis kartus pasigirdo, o paskui ir sugrįžus į Lietuvą naminukas mus šiurpino trejus metus. Nebuvo jauku, bet, naminukui pradingus, pasigedome jo. Taip ir likome nesupratę, ar tai buvo technikos gedimai, ar kas kita.
Labai smagu bendrauti su sutiktais žmonėmis, štai labai patiko londoniečiai- liberalūs, inteligentiški, komunikabilūs, šilti ir visai nepasipūtę.
Kur keliausite šią vasarą?
Šveicarijoje buvau prieš kokį penketą metų, tai dabar važiuosime į futbolo čempionatą. Nors įstabiausia tos šalies gamta. Esu vieną kalnų ledyną nusižiūrėjęs, anąsyk su žmona nepasiekėme jo, nes buvome su šortukais, neturėjome tinkamų batų. Šiuokart pasiimsim virvių ir kitą alpinistų įrangą. Ten pakyli keliu serpantinu aukštyn ir gali "varyt" į ledynus, netirpstančius net liepos mėnesį, pasivaikščioti. Vaizdas - nerealus...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą