Piligrimų kelyje - visi lygūs

27 metų R. Čekytė į ilgą kelionę leidosi su teta. Iki tol nemažai
keliavusi mergina šiai tetos užmačiai pasidavė ilgai nedvejojusi. Juk
atrodė be galo įdomu pėsčiomis nueiti tiek kilometrų, išbandyti save -
valią ir galimybes. "Apie šią kelionę teta perskaitė žurnale. Norėjo
keliauti prieš metus, bet viena to daryti nesiryžo. Tad šiais metais
pasiūlė į žygį leistis drauge. Iš karto sutikau ir per savaitę
suorganizavau bilietus", - prisiminė Rūta.

Sent Žan Pied de Porto buvo mažas miestelis Prancūzijoje, iš jo
prasidėjo piligriminė kelionė pėsčiomis. Beje, joje sugaišti buvo
numatytos septynios savaitė, kelionės tikslas buvo įveikti 800
kilometrų. Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius: keliautojos vos per
penkias savaites nuėjo 900 kilometrų.

Rūta pasakojo, kad kelionė buvo labai gerai apgalvotas ir suplanuotas
žingsnis. Nemažai laiko užtruko išsirinkti ir tinkamus daiktus, nes jie
turėjo būti kuo lengvesni - juk viską, ką pasiimsi, reikės nuolat
tampytis su savimi. "Kiekvieną daiktą svėrėme po gramą. Jei dešimčia
gramų lengvesnis, tą daiktą ir ėmėme. Piligrimai iš kitų pasaulio
šalių stebėjosi, kokios lengvos mūsų kuprinės. Jos svėrė nuo penkių iki
šešių kilogramų, priklausomai nuo to, ar keliaudamos imdavom vaisių.
Visų kitų kuprinės svėrė dvylika-keturiolika kilogramų", - pasakojo
R.Čekytė.

Piligrimo pasas būtinas, mobilusis - nereikalingas

Na, o visa kelionė prasidėjo įprastu piligrimams dalyku - Sent Žano Pied
de Porto miestelio Piligrimų informacijos centre piligrimų paso
pasiėmimu. Jis yra būtinas, jei nori nakvoti piligrimų prieglaudose,
kurios yra kur kas pigesnės nei įprasti nakvynės namai. Paso taip pat
prireikia pietaujant kavinėse, lankantis įvairiose vietose, kuriose
turint pasą taikomos nuolaidos.

Rūta pasakojo, kad ji pasu naudojosi tik nakvynės vietose, bijodama, kad
antspaudai užpildys dokumentą dar nepasibaigus kelionei. Tačiau
labiausiai šis pasas reikalingas tam, kad likus 100 kilometrų iki
Santjago de Kompostelos miesto, t.y. nuėjus 800 kilometrų, gautum
pažymėjimą, kad nuėjai kelią ir esi piligrimas.

Ruošdamasi į kelionę, R.Čekytė namuose paliko viską, kas primintų čia
likusį gyvenimą. Net mobilųjį telefoną, kurį buvo pasiėmusios bendrą su
teta, įjungdavo tik tada, kai rašydavo žinutę mamai arba namuose
likusiam tetos vyrui. "Ši kelionė buvo skirta pabūti su savimi.
Pamąstyti. Pasvarstyti. Nesinorėjo nieko, kas primintų Lietuvą ir
grąžintų į tą rutiną", - sakė keliautoja.

Italas padovanojo kelio įtvarą

Piligrimių kelias prasidėjo lietingu oru, ir Rūta sakė, kad tai buvo
labai gerai, nes karštis alino kur kas labiau nei drėgmė. Ir vis dėlto
jau pačioje kelionės pradžioje paaiškėjo, kad sunkumai bus neišvengiami.
Juk jau pirmo kalno, kurį reikėjo įveikti aukštis, buvo 1500 metrų. Ir
jau pirmą dieną reikėjo nueiti 27 kilometrus. "Ta diena buvo labai ilga.
Man net pritrūko deguonies, o gal kaip tik jo buvo perteklius, net teko
prigulti. Tačiau pagulėjus viskas susitvarkė", - šyptelėjo Rūta.

Užtai jau po trijų dienų rūpesčiai dėl sveikatos dar paaštrėjo, nes
atsiliepė slidinėjant patirta merginos kelio trauma. Ašaros ir
neviltis, kai reikėdavo stoti kas kelis metrus, jau buvo beįveikią, kai
netikėtai sustojusi italų pora pasiūlė savo pagalbą. Apžiūrėjęs Rūtos
koją italų piligrimas uždėjo merginai ant kojos įtvarą ir taip išgelbėjo
ryžtą keliauti toliau. "Piligrimų taku keliauja tikrai geri žmonės. Aš
klausiau jo, kaip atiduosiu tą įtvarą. O jis atsakė, kad jei kada
susitiksim, atiduosi, jei ne - tai ne", - šnekėjo R.Čekytė.

Piligrimai važiuoja taksi?

Kasdien Rūta su teta nukeliaudavo apie trisdešimt kilometrų. Kartais
mažiau, kartais daugiau, bet visuomet tiek, kiek trukdavo nusigauti iki
piligrimų prieglaudos. Kartais, jei prieglauda būdavo arti arba jei
nebūdavo laisvų vietų, tekdavo traukti iki kitos prieglobsčio vietos.
Tačiau kad ir kaip būtų sunku, Rūta sakė visada žinojusi, ko čia atvyko,
ir nė akimirkai nedvejojusi, kad turi eiti tik į priekį.

Gal todėl kartais apimdavo pyktis matant, kaip kiti neva piligrimai
nemažą kelio dalį važiuoja taksi. Juk taksi gali pasigauti ir mieste.
Kam vykti į piligrimų kelią, jei ketini jį nuvažiuoti? Rūta sako iki
šiol nesupratusi tokių išvykų tikslo.

Na, o keliautojos rytą sutikdavo dar neišaušus. Ketvirtą ar penktą ryte
jos keldavosi ir užsimesdavo kuprines ant pečių. Traukdavo dviese
pėsčiomis kartais visą dieną tylėdamos, o kartais šnekėdamos be
perstojo. Tiesiog apie nieką. O kai prieš pietus, prieš patį karštymetį
pasiekdavo prieglaudą, apsistodavo joje ir skalbdavosi drabužius bei iš
karto klodavosi lovas - tai buvo kelios ramios poilsio valandėlės, kol
dar nesusirinko kiti piligrimai, neprasidėjo triukšmas bei knarkimas ir
būdavo galima ramiai nusnūsti.

Prieglaudų kambariuose miegodavo po šimtą žmonių dviaukštėse lovose.
Labiausiai, pasak R.Čekytės, vargino tai, kad žmonės neleisdavo atsidaryti
langų ir išvėdinti patalpų, todėl naktimis nuolat trūkdavo oro. Beje,
vieną naktį tai vos nesibaigė tragedija. "Pajutau keistą kvapą, tartum
kažkas sviltų. Atidarėme duris, o dūmai dar labiau ėmė skverbtis į vidų.
Tada pažadinau visus žmones, kad neuždustų. Ėmėm kelti prieglaudos
prižiūrėtoją, skambinome į duris, bet jis miegojo kaip užmuštas. O mūsų
kiemo vartai buvo užrakinti. Galiausiai vyrai išlaužė virtuvės duris ir
pamatė paliktą degantį puodą. Atėjęs šeimininkas tik nusistebėjo, kodėl
mes nemiegame. Sakome, kad degame, tai ir nesimiega. O jis mums ramiai
pakartojo, kad eitume gulti. Tąnakt nebesigulėme ir iš karto patraukėme į
kelią", - kelionės įspūdžiais dalijosi R.Čekytė.

Piligrimų kelias tapo gyvenimu

Kelionėje patirti sukrėtimai ir atrasti nuostabiausi dalykai įtikino
Rūtą, kad tokio kelio negalima nepakartoti dar bent vieną kartą
gyvenime. Eidama piligrimų keliu R.Čekytė sutiko daug įvairiausių
žmonių, beje, labai skirtingo amžiaus. Ir vis dėlto jaunuolių tuo taku
ėjo mažuma. Iki šiol mergina prisimena skandinavę mokytoją, kuri
piligrimų taku keliavo būdama septintą mėnesį nėščia. "Ji keliavo su
keturiolikos-penkiolikos metų savo mokiniais, nes jie
pastaruosius metus buvo jos auklėtiniai. Tiesa, jie keliavo tik šimtą
kilometrų, bet visgi būnant nėščiai tai padaryti reikia išdrįsti.
Drauge keliavo ir jos vyras. Smagu, kad žmonės pasiryžta vaikams
parodyti kitokią kelionę", - šnekėjo R.Čekytė.

Ne mažesnį įspūdį keliautojai padarė sutiktas 78 metų keliautojas, kuris
per dieną nueidavo po 30 kilometrų. Piligrimų keliu šis žmogus ėjo jau
dvyliktą kartą. Jis pats sakė, kad ėjimas šiuo keliu - tai jo gyvenimas.
Rūta taip pat neabejojo, kad kitąmet pati irgi patrauks į šį žygį dar
kartą. "Tik gali būti, kad be kompanijos. Tame kelyje tu niekada nebūni
viena. Eini, galvoji, o jei trūksta žmonių, jų rasi kad ir piligrimų
prieglaudoje, kur pietauji ir vakarieniauji visada kartu", - svarstė
R.Čekytė.

Viduramžiais būdavo panaikinama mirties bausmė

Paskutinė kelionės vieta buvo Finisteros miestelis Ispanijoje.
Tikrasis piligrimų kelias baigiasi Santjago de Kompostelos miestu, kur
būna laikomos mišios už kelią nuėjusius piligrimus. "Išgirdome, kad iš
Lietuvos nuėjo du piligrimai, ir buvo taip gera", - šypsojosi Rūta.
Mergina sakė, kad iš tiesų tai buvo religinė kelionė, nes į bažnyčią
eidama šiuo keliu ji buvo užsukusi daugiau kartų nei per visą savo
gyvenimą. Kai kurie apsilankymai taip ir likdavo tik architektūros žinių
bagažo padidinimu, bet būdavo tokių kunigų, kurių aukojamos mišios, net
nesuprantant žodžių, sudrebindavo širdį.

Beje, ispaniškai "ruta" reiškia "kelias", ir mergina sakė, kad dažnai
piligrimai jai juokais skųsdavosi, kad kur tik eina, visur mato užrašytą
jos vardą. Galbūt vardas šiek tiek prisidėjo ir prie to, kad Rūta su
teta nuėjo dar šimtu kilometru toliau, nei planavo. "Tas kelias nueiti nėra
būtinas. Tai padarėm savo malonumui. Ėjome iki vadinamojo pasaulio
krašto, šimtu kilometru toliau nei Santjago de Kompostela. Piligrimų
kelias visus suvienija ir visi šiame kelyje yra lygūs. Nėra geresnio,
blogesnio, aukštesnio, mažesnio, storesnio, gražesnio - tai tampa
nesvarbu. Visų tikslas yra vienas", - sakė R.Čekytė.

Taigi paskutinė kelio atkarpa baigėsi Finisteros miestu. Ir tai atrodė
taip, kaip ir turėtų atrodyti vieta, iš kurios eiti tiesiog nebėra kur.
Pusiasalį iš visų pusių skalauja vandenynas, o keliautojus pasitinka
gaivūs vėjo šuorai. "Tas jausmas yra neapsakomas. Kai žinai, kad įveikei
save. Juk tai padarei tik dėl savo valios. Praeitas gyvenimas
užbrauktas, pradėjai naują", - neslėpė emocijų jauna keliautoja.

Kaip tik čia yra ta vieta, kur tradiciškai piligrimai turi sudeginti
savo batus. Ant didžiulio geležinio bato, kurių kadaise buvo du, tarsi
aukurą keliautojai sukūrena savo dėvėtą apavą, nes jis
tampa nebereikalingu. Kadangi Rūtos batai buvo brangūs, mergina sudegino
savo kojines ir marškinėlius. Taip pat katedroje stovi Šv.Jokūbo
statula, kurią reikia apkabinti iš nugaros, taip dėkojant už nueitą
kelią. Taip pat reikia kakta prisiliesti prie šventojo kaktos - taip
pasisemiama išminties.

Rūta papasakojo, kad viduramžiais nusikaltėliams, kurie būdavo nuteisti
mirties bausme, nuėjus šį kelią būdavo atleidžiamos visos nuodėmės ir
dovanojamas gyvenimas. Taigi tai yra išsivalymo kelias. Ir nenuostabu,
kad pasiekus pasaulio kraštą, apima euforija. "Prieš kelionę man buvo
atsitikę daug nelaimių, daug įvairių įvykių. O grįžau, ir man viskas
taip lengva, taip juokinga. Dalykai, kurie man atrodė kaip pasaulio
pabaiga, dėl kurių buvo neįmanoma gyventi, dabar man kelia juoką. Tai
toks palengvėjimas ir išsivalymas, viskas tarsi užsimiršo. Jautiesi kaip
ką tik gimęs. Tu esi sveika, gyva, turi tėvus, darbą. Ko čia
jaudintis? Viskas gyvenime susitvarkys! Anksčiau šypsodavausi lūpomis, o
dabar galiu pasakyti, kad šypsausi akimis, širdimi, siela, ir esu be
galo laiminga", - nusijuokė R. Čekytė.