Šiemet minime jubiliejų: 600 metų nuo Žemaičių vyskupystės įsteigimo. Pasak istoriko dr. Vykinto Vaitkevičiaus, senovės lietuvių ir žemaičių krikšto motyvas iki šiol minimas padavimuose apie senąsias šventvietes. Kai kurie iš šių padavimų aiškina vietovardžių (pvz., Šventosios ir Varduvos upių, Krikštonių gyvenvietės) kilmę, kituose kalbama apie su šventvietėmis susijusį įvykį - senos religijos pakeitimą nauja.
Vienas seniausių Lietuvos medžių mena, kas vyko tais tolimais laikais...
Mingėlos ąžuolas
Plungės rajone galime išvysti žaliuojantį ąžuolą, kuris neturi viršūnės. Žmonės pasakoja, kad taip sužalotas jis buvo prieš 600 metų, Žemaičių krikšto metu, kai buvo griaunamos senos šventvietės, naikinami šventi medžiai ir gyvūnai (tą kronikose liudija ir lenkų istorikas Janas Dlugošas). Už atlygį - 10 metrų audeklo ir muškietą - minėtą ąžuolą esą sutikęs nukirsti vietinis, pavarde Mingėla. Kita versija teigia, kad to daryti nesiryžęs niekas, tiesiog mesti burtai (į minią buvo sviesta kepurė, ir kam ji teko, tas ir turėjęs kirsti). Viso medžio sunaikinti neįstengę, nukirtę tik viršūnę. Į jį buvusi įkelta koplytėlė.
Anot istoriko, archeologo, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjo dr. V. Vaitkevičiaus, Mingėlos ąžuolo krikščioniškas pašventinimas gali būti susijęs su Jėzuitų ordino įsikūrimu netoli esančiame Kulių miestelyje. XVIII a. Kuliai priklausė jėzuitams.
Jėzuitų vienuoliai, Romos katalikų vienuolių ordinas, tiesiogiai pavaldus popiežiui, nebuvo pakantūs senojo tikėjimo apraiškoms. Iš likusios jų korespondencijos matyti, kaip jie piktinosi ąžuolų, žalčių, akmenų garbinimu, žolininkyste ir pan.
Taigi Mingėlos ąžuolas - gyvas liudytojas to laikmečio, kai buvo kertamos senųjų šventviečių tradicijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą