Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, tačiau pati šalies struktūra primena mažytį ES modelį: visi 23 savarankiški kantonai turi savo konstituciją. O jų bendruomenės tebėra tokios stiprios, jog užsienietis, panoręs tapti Šveicarijos piliečiu, pirmiausia turi gauti bendruomenės, kurioje gyvena, narių sutikimą.
Ši maža valstybė Alpių papėdėje jau 13 amžiuje sugebėjo pasipriešinti austrams, vėliau - burgundams. Nepavykus palaužti valstybės, Šventosios Romos imperijos kunigaikščiai ėmė samdyti šveicarų karius savo apsaugai ir kryžiaus žygiams į Rytus. Beje, Romos popiežių ir šiandie saugo šveicariška sargyba. Tie padūkę šveicarai, pasamdyti kryžiuočių magistrų, kovėsi ir Žalgirio mūšyje.
Gal tai, jog tris penktadalius Šveicarijos teritorijos juosia kalnai, (keturiolika jų yra aukštesni nei 4 km), palikdami labai mažai vietos žemdirbiams, užgrūdino šalies gyventojų dvasią. Atkaklūs Graubiundeno kantono gyventojai vartoja retoromanų kalbą, kilusią iš lotynų, ir nors šių gyventojų labai maža, jie pasiekė, jog jų kalba būtų pripažinta nacionaline šalies kalba. Kitų kantonų gyventojai kalba prancūziškai, itališkai, vokiškai. Tačiau yra tokie taktiški, mandagūs, jog su atvykėliais mielai kalba gestais, šypsenomis ir kažkaip sugeba įsiūlyti savo paslaugas.
Vienkiemiuose gyvenantys žemdirbiai brangina kiekvieną iš kalnų atkovotą žemės pėdą, o slėniuose ganomas bandas piemenys gena į aukščiau kalnuose vešinčias pievas |
Prie Reino krioklio
Kaip tik minėtame Graubiundeno kantone prasideda Reinas. Klaipėdiečiai keliautojai turėjo progą Rheinfall vietovėje iš apžvalginių aikštelių prie senovinės pilies apžvelgti galingiausią Europoje krioklį - 150-ies m pločio, 23 m aukščio, ir šiam kriokliui gali būti apie 14-17 tūkstančių metų... Jo tėkmė nuolat fiksuojama ir pasitaiko, jog per sekundę neša per 1000 kub. m vandens.
"Atrodo, vanduo verda, ir tu iš oloje įrengtos ankštos aikštelės gali ranka paliesti stulbinamos jėgos šniokščiančią srovę. Bet krioklio apačioje laivelis plukdo turistus iki upės viduryje esančios salos bei iš vieno kranto į kitą. O toliau upei tenka skintis kelią tarp kalnų susiaurėjusiuose slėniuose; laivai čia neįplauktų, užtat čia daug hidroelektrinių", - pasakojo ponia Svetlana.
Suvorovo garbei
Pravažiavę daugybę tunelių (vieną jų šveicarai statė net 200 metų), kalnakasių miestelius bei granito apdirbimo gamyklas, keliautojai pasiekė Uri kantone esantį įspūdingąjį Velnio tiltą (Teufelbruk), ant kurio vyko garsusis prancūzų bei rusų kariuomenių mūšis.
Mat puolant prancūzams, Šveicarijos kaimynė Austrija 1799 m. prašė carinės Rusijos pagalbos, tad garsiam karvedžiui generolui Aleksandrui Suvorovui teko žygiuoti per Alpes, jo kariuomenei kenčiant nuo speigo ir kalnų griūčių. Sugriautąjį Velnio tiltą rusų kareiviai atstatė, tad Uri apylinkėse stūgso paminklas, pastatytas Suvorovo žygio garbei.
Istoriniame kalnų restorane keliautojai susipažino su karštųjų mūšių epizodais, įamžintais čia kabančiuose paveiksluose (beje, čia ir prancūzams, ir rusams buvo leista pateikti savąją mūšių ir pergalių versiją). Vietovė įžymi ir tuo, jog uolose įrengti unikalūs gynybiniai dzotai. Juos galima išvysti važiuojant kalnų tuneliais traukinuku. Keliaujant po šalį automobiliu, nelengva fotografuoti, nes vienoje vingiuoto keliuko pusėje žioji keleto šimtų metrų gylio tarpeklis, o kitoje - uolinė siena.
Drausmingi kaip laikrodžiai
Pravažiavę 17 km besitęsiančiu tuneliu, klaipėdiečiai pateko į itališkąją Šveicarijos dalį, kur jau visiškai kitoks klimatas: auga vynuogynai, subtropikų vaisiai ir palmės. Na, o Šveicariją nuo tikrosios Italijos skiria kalnų ir ledynų grandinė. Iki panoraminių aukštumų gali pakilti lyniniais keltuvais bei kalnų geležinkeliu, o į snieguotas viršūnes perėjomis kopia jau tik alpinistai.
Būtent kalnų grandinės Šveicarijos ir Italijos pasienyje sukuria itin palankias sąlygas vynuogėms auginti. Vale vietovėje, kur maža kritulių, čiabuviams teko trūkstamą vandenį "parsivesti" iš kalnų, tad jie surentė kelių tūkstančių kilometrų medinių kanalų ir vamzdžių tinklą, kurio dalis dar veikia ir šiandien. O kiekvieną pėdą dirbamos žemės šveicarams taip pat teko atkovoti iš kalnų. Turistus stebina miniatiūriniai čiabuvių traktoriai ir žemkasės. Šveicarija garsėja gardžiais sūriais. O laikrodžių gamybos tradicijos išlikusios iš XVI a., kai, prasidėjus religinei reformai, juvelyrai juos ėmė daryti vietoje kryžių, taurių bei kitų apeigoms skirtų dirbinių.
"Tikslūs kaip šveicariški laikrodžiai, drausmingi šio krašto gyventojai planuoja savo laiką, saugo gamtą. Šiukšles turi mesti rūšiuodamas per penketą konteinerių, ir dėti tik tos firmos, kuri remia gamtosaugą, gaminamus maišelius", - dalijosi įspūdžiais ponia Svetlana.
Ji pabrėžė, jog kiekvienas kantonas turi savitą kultūrą ir tradicijas. Gurmaniškos tradicijos šveicarų virtuvėje panašios į vokiečių ir prancūzų, tad šveicarų nacionaliniu patiekalu galima laikyti nebent fondiu. Žuvies, daugiausia upėtakių, žvejyba vietos mėgėjams brangiai kaštuoja. Tačiau čia gausiai veši kiviai, persimonai, vidinius sodybėlių sodus su terasomis tvarkingai prižiūri vietos pensininkai, nes jaunimas iš kaimų keliasi į miestus.
Pasiekus Ciūrichą, keliautojams dar teko pasigėrėti naujamete egle, kurios papuošimas įvairiaspalviais Svarovskio kristalais kainavo 2 milijonus eurų. "Didmiesčiuose dabar labai daug atvykėlių iš Afrikos, Azijos šalių, tad čia matai bankų, modernių firmų pastatų prabangą, bet anaiptol nebe tokią švarą, kaip Šveicarijos kaimuose. "Ciūricho savivaldybė nusprendė pataupyti, tad gatvės buvo papuoštos blankiai švytinčiais stulpais, panašiais į vaiduokliuką Kasparą", - juokėsi pasakotoja. Tačiau ją nustebino labai nuoširdus aptarnavimas kavinėse: kai į darbo pabaigą, rodos, padavėjai turėtų kristi iš nuovargio, jie šypsosi ir draugiškai šnekučiuojasi su lankytojais.
Rašyti komentarą