Vietnamiečiai neturi laiko pietauti

Šalis sparčiai vystosi, vyksta daugybė statybų, o dygstančių gamyklų plika akimi, anot keliautojų, net neaprėpsi - jų eilės tęsiasi už horizonto.

Nors Vietname įvesta vieno vaiko politika (už daugiau nei vieną šeimoje auginamą vaiką vietiniai privalo mokėti), kaimuose šeimose auga po 7-10 vaikų. Prieš 10 metų gyventojų Vietname buvo 60 milijonų, dabar - per 80.

Dar labiau stebino dirbančių vietnamiečių skaičius. Rita neabejoja: nedarbas Vietnamui negresia, elgetaujančių gatvėse nesutiko nė vieno. "Šalyje klesti natūriniai mainai: vietnamietis eina valgyti pas kaimyną, kuris verčiasi maisto gamyba, nes pats dėl darbų gausos pasigaminti nespėja. Žmonės susikuria darbo vietas. Be jokių patentų ar socialinių garantijų. Dirba tiek, kiek gali."

Vietnamas - komunistinio režimo šalis: oficialiai yra tik viena Komunistų partija, kontroliuojanti šalies ekonominį ir politinį gyvenimą. Rita sako, kad tarp partinių ir kitų žmonių jaučiasi didžiulis finansinis atotrūkis: "Tačiau ir dėl to eiliniai darbštūs vietnamiečiai, rodos, nesisieloja. Sako: "Nori turėti daugiau? Dirbk - ir užsidirbsi."

Darbas diktuoja ir valgymo ypatumus

Vietnamiečiai, jos žodžiais, neturi laiko pietauti, todėl valgo labai sočius pusryčius. Nacionalinis pusryčių patiekalas - sriuba. Mažiausiai 4-5 valandas verdamas itin sotus jautienos, kiaulienos ir vištienos sultinys. Atskirai išverdami makaronai, paruošiama mėsa arba krevetės, žuvis, pridedama žalumynų. Sriubos vietiniai rytais įsipila daug, mažiausiai - litrą, dar tiek pat įsideda tirščių. Vakarienei renkasi taip pat sočius vištienos, kiaulienos, triušienos ar žuvies patiekalus. Žinoma, jei šeimos negali sau jų leisti, visada gelbsti saujelė ryžių.

Ir save, ir turistus vietnamiečiai palepina tikros espreso kavos puodeliu. Šiomis dienomis Vietnamas pasaulyje yra antroje trečioje vietoje po Brazilijos ir Kolumbijos pagal užauginamų kavos pupelių kiekį. Todėl ir kavos paruošimo tradicija čia ypatinga. Rita pasakoja, kad į espreso kavai skirtą nedidelį metalinį puodelį dedami 2-3 šaukšteliai kavos, iš viršaus užspaudžiama sieteliu ir užplikoma verdančiu vandeniu. Taip paruoštas puodelis įstatomas į stiklinaitę, ji - į karšto vandens dubenį. Kava sunkiasi iš puodelio į stiklinaitę ir neataušta. Paruošta kava geriama su kondensuotu pienu.

Vietnamiečiai augina daug mums nežinomų vaisių ir daržovių. Rita prisimena ragavusi pieno skonio vaisių, kuris, išvertus į lietuvių kalbą, vadinamas "jaunos moters pienu". "Tigro akis" - skaidrus, akies vyzdį primenantis vaisius, tikima: jei jų daug valgysi - gera rega nesiskųsi. Pitajos vaisiaus žievelė atrodo lyg slibino žvynai, turbūt jie ir suteikė jai "Drakono vaisiaus" pavadinimą. Pitajų jau galima nusipirkti ir Lietuvoje.

Hanojus - įdomus, bet brangus

Kelionę po Vietnamą lietuviai pradėjo nuo sostinės Hanojaus. Pačioje jos širdyje stūkso, iš pirmo žvilgsnio, neįspūdingas Hoan Kiem ežeras. Ežero saloje esančioje budistų šventykloje keliautojus pasitiko po stikliniu gaubtu saugoma didžiulio dviejų metrų vėžlio iškamša. Vietiniai tiki, kad ir dabar ežere gyvena toks jau 200-uosius gyvenimo metus skaičiuojantis milžiniškas vėžlys.

Legenda byloja, kad ežeru plaukiojo imperatorius Li Thy To, turėjęs stebuklingą kardą, kuriuo išvijo kinus iš Vietnamo. Tada į ežero paviršių iškilo didžiulis auksinis vėžlys, sugriebė kardą ir paniro į gelmes. Taip jis sugrąžino kardą dievams. Ežeras iki šiol vadinamas Sugrąžinto kardo ežeru.

Lietuvių akį patraukė sostinės Operos teatro pastatas. Dar labiau nustebino didžiulės bilietų kainos: gera vieta teatre kainuoja 500-700 litų. Vidutinė Pietų vietnamiečio mėnesio alga - 100 dolerių, Šiaurės Vietname - perpus mažiau. Nenuostabu, kad įeinančius į šį pastatą mūsiškiai matė tik užsieniečius.

Savitos architektūros pavyzdys - Literatūros šventykla, kurioje 1076-1775 metais veikė Vietnamo universitetas, ruošęs valdovo rūmams biurokratus ir valdininkus, teikęs išsilavinimą aukštuomenės atžaloms.

Pažintis su gamtos stebuklais ir vietinėmis mažumomis

Naktiniu traukiniu iš Hanojaus keliautojai pasiekė Lao Cai - pasienyje su Kinija esantį miestą. Vaizdingu slėniu - Sapa miestelį. Jei būtų sugalvoję kirsti sieną, būtų turėję iš anksto pasirūpinti vizomis. Vietnamiečiams tokios kelionės paprastesnės: jiems 2-3 paroms išduodamos laikinosios vizos.

Apžvalginės kelionės po Sapa slėnį metu keliautojai sustojo pasigrožėti Thac Bac (Sidabrinio vandens) kriokliu, kurio vanduo kaskadomis krenta iš šimto metrų aukščio. Serpantinu pasiekė Tram Ton (Dangaus vartų) aukščiausią perėją Vietname. Iš čionykščio 2047 metrų aukščio giedrą dieną atsiveria nuostabūs vaizdai ir į Sapa slėnį vienoje pusėje, ir į Fan Si Pan - aukščiausią kalną Indokinijos pusiasalyje (jo aukštis - 3143 metrų).

Pėsčiomis jie žygiavo bambukų mišku per Hoang Lien nacionalinį parką į didžiausios šiose vietose Juodųjų Hmong tautinės mažumos Sin Chai ir Cat Cat (Raudonkepurių) kaimus. Kinai ilgus amžius bandė sunaikinti šiuos išdidžius žmones (Hmong išvertus reiškia "laisvi žmonės"), draudė kalbėti gimtąja kalba, tačiau jie išliko. Dabar išgyvena daugiausia prekiaudami turistams skirtais suvenyrais. Atvykėlius stebina ryškiais, kruopščiai siuvinėtais tradiciniais rūbais, kurių spalvos atitinka pavadinimus - juodi ir raudoni.

Daug UNESCO paveldo objektų

Naktiniu traukiniu grįžę į Hanojų keliautojai apie 130 kilometrų važiavo į Ha Long uostą. Į UNESCO paveldo sąrašą įtraukta Ha Long įlanka - vienas nuostabiausių gamtos stebuklų Vietname.

Smaragdiniame vandenyje stūkso apie 3000 kalkakmenio salelių ir uolų, primenančių įvairias gyvūnų ar mitinių būtybių figūras. Tik 980 iš jų turi pavadinimus. Tarp jų - kosmonautui Germanui Titovui tuometinio Vietnamo prezidento Ho Ši Mino dovanota ir jo pavarde pavadinta sala.

Grįžę į Hanojų, vietinėmis avialinijomis Rita ir Benediktas pasiekė Hue - buvusią imperatoriškąją Vietnamo sostinę. Dabar Hue - ramus miestelis Kvapniosios upės krante, tiesa, kvepia ten nebent dyzelinu. Čia esanti Nguen dinastijos laikų imperatoriškoje tvirtovė taip pat įtraukta į UNESCO paveldą.

Iš Hue lietuviai nuvyko į dar vieną 1999-aisiais į UNESCO pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą įtrauktą vietą - Hoi An. Tai iki XIX amžiaus klestėjęs uostamiestis, išsiskiriantis karų nesuniokota senovine architektūra, medinėmis į tris pagrindines senamiesčio gatveles žiūrinčiomis parduotuvėlėmis, visuomeniniais pastatais. Viskas jame byloja apie taikų įvairių tautų ir kultūrų - vietnamiečių, kinų, japonų ir europiečių - sugyvenimą.

Kariauja Hoi An tik su viena stichija - lietumi. Lietuvių apsilankymo dieną lijo, vakare miesto gatvės buvo apsemtos, viename matytame gyvenamajame name vanduo buvo pakilęs pusšešto metro.

Iš buvusio Saigono - į kurortą

Iš Hue keliautojai negalėjo nenuskristi į Ho Ši Miną (buvusį Saigoną), dar vadinamą "Tolimųjų Rytų perlu." Miesto centre stūkso gotikinio stiliaus Notre Dame katedra - prancūzų kolonijinės valdžios palikimas. Ši katedra - vienas pagrindinių krikščionybės centrų Vietname ir itin mėgstama jaunavedžių fotografavimosi vieta.

Miesto Prezidento rūmuose šiuo metu įkurtas memorialinis muziejus Vietnamo suvienijimui atminti. Čia, rodos, viskas liko nepaliesta, net malūnsparnis ant stogo.

Karo nepaliesto Ho Ši Mino gyventojų nuotaikas Rita apibūdino vienu žodžiu - "atsipūtę". Galiausiai kelionės pabaigoje "atsipūtė" ir šiauliečiai - pailsėjo rusų turistų gausiai lankomame Phan Thiet kurote.