Vyno keliu - pas šv. Niną ir Pirosmanį

Vyno keliu - pas šv. Niną ir Pirosmanį

Kachetijos regionas - vynuogynų ir vyno kraštas derlingame Alazani upės slėnyje. Neoficiali regiono sostinė Signachis - meilės miestas, kuriame santuokų rūmai dirba visą parą. Miesto muziejuje eksponuojami garsiojo dailininko Niko Pirosmanio darbai ir pasakojama legenda, jog iš meilės aktorei dailininkas nuklojo aikštę milijonu raudonų rožių.

Degustacija iš cisternos

Prieš kelionę vairuotojas-gidas Zaza išvardija būsimą maršrutą į Kachetiją: Šv. Ninos vienuolynas, Signachis ir muziejus, kuriame saugomi Pirosmanio darbai, vyno degustacija.

Startas - Tbilisis. Vairuodamas Zaza trumpai apžvelgia miesto įžymybes. Ne tik giria, bet ir kritikuoja. Jam nepatinka futuristinis Taikos tiltas, žalojantis senąjį Tbilisio veidą.

Negaili kritikos ir tilto įkvėpėjui Saakašviliui, pasakoja apie savo bėdas šio prezidento valdymo laikotarpiu, kol staiga susizgrimba: "Ar jūs - ne politikai?"

Prieš dešimtą automobilis jau suka į vyno gamyklos KTW (Kachetijos tradicinio vyno gamykla) kiemą. Pasirodo, ekskursija prasideda ne nuo šventos vietos lankymo, o nuo vyno degustacijos. Ir ne pas vietos vyndarį, o gamykloje.

Kieme šešėlį meta didelis vyno butelis, aplink riogso moliniai ąsočiai vynui, stovi stalai, pagaminti iš margašonių statinių.

Ekskursiją po gamyklą vedanti moteris pasakoja apie vyno gamybą, rūšis, skonius. Vyną į vienkartines stiklinaites pila tiesiai iš 18 tūkstančių litrų cisternos. Neišragautas vynas keliauja į nuotekų lataką.

Raudoną vyną gruzinai vadina juodu. Sako, jog jo galima gerti tik taurę per dieną. Didesnis kiekis kenks širdžiai. Baltas vynas, pasak vietinių, neribojamas.

Labiausiai paplitęs Saperavi - raudonas sausas vynas. Gaminamas visoje Kachetijoje ir kai kur Centrinėje Gruzijoje.

Raudoną natūraliai pusiau saldų Chvančkara, sako gidė, mėgo Stalinas. Pasakojama ir legenda, kaip kruvinasis diktatorius netyčia sumaišė dvi skirtingas vyno rūšis - skonis labai patikęs. Chvančkara gaminama iš 'Aleksandrouli' ir 'Mudžuretuli' vynuogių.

Ceche riogsančiose statinėse ne vienerius metus brandinamas gruziniškas brendis. Gidė jį vadina konjaku.

Gamyklos kieme plazda šalių, į kurias eksportuojamas vynas, vėliavos. Viena iš jų - Lietuvos.

Šventosios kapas

Zazos mašina - be dulkelės. Išlipus jis akimirksniu pataiso kiek susigarankščiavusį kilimėlį.

Nuo Tbilisio iki Signachio kiek daugiau kaip 100 kilometrų. Prieš gausiai turistų lankomą miestelį prasideda serpantinai.

Zaza sustoja parodyti, kaip raudoni Signachio stogai atrodo nuo kalvos. Paduoda ranką, kai tenka perlipti per kelio atitvarą. "Signaghi - meilės miestas", - paaiškina gruzinas. Santuokų rūmai čia atviri visas 24 valandas per parą.

Liko keli kilometrai iki Šventosios Ninos vienuolyno Bodbe. Šventoji Nina, Gruzijos krikštytoja, svarbiausia šalies šventoji, čia palaidota prieš daugiau nei pusantro tūkstančio metų.

Šventajai skirta šventovė buvo pastatyta IX amžiuje, XVII amžiuje atnaujinta. Šv. Jurgio cerkvės pietiniame priestate ir ilsisi ramybėje šv. Nina.

Zaza trumpai pasakoja apie šv. Ninos gyvenimą ir stebuklus. Mirė ji apie 340-uosius metus. Kai buvo sumanyta kūną pervežti į Mcchetą, daugybės stiprių vyrų jėgos nepakako jam pajudinti.

Prieš įeinant į šventovę, plaukus reikia prisidengti skara. Zaza renka tinkamą iš dėžės, padėtos prie durų. Juoda netinka, mėlyna ne, galiausiai išrenka smėlio spalvos. Galime eiti.

Viduje prieblanda ir vėsa. Girdėti balsai, įspėjantys nefotografuoti. Prie šv. Ninos kapo einama grupelėmis.

Tik įėjęs į koplyčią, kur palaidota šventoji, Zaza suklumpa ant kelių, ant kapo padeda kaklo vėrinį ir delną. Visi prašome šv. Ninos globos.

Grįžę į bažnyčią, vėl patenkame į gausų maldininkų ir turistų būrį. Ne vienas atvykęs bučiuoja šventosios ikoną. Priėjusi bažnyčios tarnautoja papurškia skysčio ir šluoste nuvalo stiklą.

Šalia senojo šventovės pastato statoma nauja bažnyčia. Kruopščiai nupjauta pievelė, gėlių juostos ir tolimas horizontas. Šalia veikia moterų vienuolynas. Kiek žemiau auga vienuolyno daržas ir sodas. Dvi vienuolės grįžta pilnais krepšiais slyvų.

Laiptai žemyn veda prie švento šaltinio. Gruzinai tiki jo galia, sugrąžinančia sveikatą.

Saugo Pirosmanio darbus

Signachio muziejus vadinamas vienu iš geriausių kraštotyros muziejų Gruzijoje. Jame šalies istoriją pasakoja archeologinių radinių kolekcija, viduramžių ir etnografijos ekspozicijos. Zaza rodo vertingiausią eksponatą - auksinio liūto figūrėlę iš vėlyvojo 3 tūkstantmečio prieš mūsų erą.

Muziejuje yra keliolika garsiojo primityvisto Niko Pirosmanio paveikslų. Zaza pasakoja, kaip Pirosmanis, niekada nesimokęs dailininko meno, gamindavosi dažus. Rodo į jo tapytą liūtą, nors liūto garsusis gruzinas niekada gyvenime nebuvo matęs. Nutaikęs akimirką, Zaza greit paragina stotis prie paveikslo "Velykos" - nusifotografuoti.

Tarp Pirosmanio gyvenimo istoriją pasakojančių eksponatų - ir Pablo Picaso pieštas gruzinų dailininko portretas.

Pasakojama, kad Pirosmanis, be galo įsimylėjęs aktorę, pardavė viską ir už gautus pinigus nupirko jūrą raudonų rožių.

Pasak Zazos, latvių kompozitorius Raimundas Paulas, išgirdęs šią legendą, grįždamas namo lėktuve parašė dainą "Milijonas raudonų rožių", kurią išpopuliarino Ala Pugačiova.

Iš muziejaus terasos atsiveria miestelio vertybė - Alazani slėnio panorama.

Išbandymas karščiu

Prie žemės spaudžia 42 laipsnių kaitra.

Signachio centras - Balandžio 9-osios parkas su Solomono Dodašvili ir karaliaus Davido Statytojo aikštėmis. Ant uolos iškaltos gyventojų, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, pavardės.

Miestą juosia maždaug 4 kilometrų ilgio akmens siena. Pirmyn ir atgal - visi 8 kilometrai. Zaza sako, jog per tokį karštį eiti visą atstumą būtų per daug. Tad pasiūlo įveikti atkarpą - iki bokšto. Ir šis atstumas pareikalauja jėgų, džiaugsmo teikia menkiausias šešėlis.

Pakeliui domimės, iš kokių slyvų gaminamas garsusis tkemali padažas. Zaza randa vaismedį ir pasilypėjęs skina derlių. Kaukazinės slyvaitės!

Nuo miesto sienos slėnis atrodo tarsi iš lėktuvo - pastatai tampa miniatiūriniai, pridengti lengva migla.

Grįžtant tenka kopti įkalnėn. Gatvėse, atrodo, dar didesnį karštį skleidžia rūkstančios šašlykinės.

Prie fontano pribindzenęs šuo atsistoja ant dviejų kojų ir godžiai laka vandens čiurkšlę. Jo bendrai saldžiai miega pavėsyje.

Zaza veda į turgelį: prekės aikštėje, sako jis, skirtos turistams. Turgus po stogu nedidelis, bet yra visko, ko reikia. Virš prekystalių sukabintų čurčchelų girliandos.

"Iš pradžių buvau net įsižeidusi, kai prekeivės ėmė šaukti: "Dievočka, čiučela!" Galvoju, kaip nemandagu. Paaiškėjo, kad saldainių siūlo, o ne išvaizdą komentuoja", - kikena bendrakeleivė.

Turgaus moterys siūlo ne tik tradicinių saldumynų, bet ir prieskonių, arbatos, tiesia ragauti vyno. Laikas įsigyti lauktuvių. Zaza pataria nusipirkti ir naminio vyno - bus galima gurkšnoti kavinėje pietaujant.

Nors jau ne pirma diena Gruzijoje, sunku įprasti prie gruziniškos kavinių tvarkos. Čia kiekvienam lankytojui atnešama atskira tuščia lėkštė, o visi užsakyti patiekalai statomi bendrai stalo viduryje - visiems.

Zaza pasakoja apie save. Kai augo, tėvas kiekvieną vasarą liepdavo perskaityti knygų. Iš pradžių gruzinų, vėliau ir rusų kalba. Šiandien už tai labai dėkingas. Pasakoja ir apie patirtą svetimą gėdą, kai per televizijos laidą studentai Tbilisyje nesugebėjo atsakyti į klausimą, kas buvo Šota Rustavelis - gruzinų poetas, vienas reikšmingiausių viduramžių literatų.

Bendrakeleivė pakabina chinkalį šakute - sienelė pratrūksta, skystis išbėga į lėkštę. Zaza neiškenčia: rodo, kaip chinkalius reikia valgyti rankomis. Pirma - užbarstyti pipirais, tada paimti už "kotelio", prakąsti, išgerti skystį, galiausiai suvalgyti, o kietą "kotelį" palikti.

Pipirai ant chinkalio smagiai kutena valgytojų nosis.

Vynas iš ąsočio

Grįždamas Zaza įjungia "Milijoną raudonų rožių". Dainai pasibaigus, pakartoja. "Merginoms patinka", - paaiškina.

Abiejose kelio pusėse - vynuogynai. Gruzinas pasakoja apie savo šeimą. Tėvas sovietiniais metais ėjo rimtas pareigas, o tapęs pensininku, persikraustė į kaimą. Augina vynuoges ir gamina vyną.

Vynuogynas - maždaug dviejų hektarų, iš jo pagamina per 1 000 litrų vyno. Rudenį vynuoges skinti padeda draugai ir kaimynai. Vyną gamina gruzinišku tradiciniu (kachetišku) būdu, kai vynuogės su visais kauliukais, šakelėmis suspaudžiamos ir supilamos į didelį molinį ąsotį, vadinamą kveri, ir paliekamos rūgti 3-4 mėnesius. Tuomet vynas perpilamas į mažesnius indus.

Vyno neparduoda, suvartoja patys, vaišina svečius. Zaza patikina: didelė gėda neturėti vyno, jeigu svečiai atvyksta! Tad mama kartais paslepia vyno svečiams, kad šeimos vyrai neišragautų. Zazai smagu, kad tėčiui patinka kaimo gyvenimas.

Vynuogės dar noksta, o pakelėse vilioja surikiuoti arbūzai. Gruzinai sako, kad per sezoną reikia suvalgyti tiek arbūzų, kiek pats sveri. Paprašytas vidutinio arbūzo, pardavėjas išrenka 14 kilogramų.

Vakarėjantis Tbilisis sukaitęs - temperatūra čia buvo ne žemesnė nei Signachio mieste. Miesto žaluma laistoma stipriomis vandens čiurkšlėmis. Oras tebealsuoja karščiu. Laukia paskutinė naktis sostinėje - sudie, Tbilisi!

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder