Įsakymas: sulaikyti
Narai vakariniame Baikalo krante dalyvavo mokomuosiuose koviniuose nardymuose. Netikėtai vienas jų išniro į paviršių šaukdamas, kad ką tik matė, kaip už 15-20 metrų nuo jo praplaukė milžinas su apskritu šalmu ant galvos.
Šios būtybės, iš išorės labai panašios į žmogų, ūgis - maždaug trys metrai. Įkandin jos po kurio laiko pasirodė dar du „ichtiandrai“. Nors visa tai vyko maždaug 50 metrų gylyje, jie neturėjo nei akvalangų, nei kokių kitų aparatų ar įrangos. Visa jų ekipuotė - į rutulius panašūs šalmai, dengiantys galvas, ir prigludę kombinezonai.
Apie paslaptingą įvykį nedelsiant buvo pranešta įvairioms instancijoms. Sunerimusi vadovybė įsakė tučtuojau sulaikyti vieną „ichtiandrų“. Bemat buvo sudaryta speciali 7 narų grupė, tačiau bandymas sulaikyti paslaptingus plaukikus baigėsi tragiškai.
Užmetus tinklą ant vieno milžinų, visa narų grupė kažkokio galingo impulso buvo išsviesta į paviršių. O kadangi autonominė įranga neleido pakilti iš tokio gylio ignoruojant dekompresijos režimą, visi grupės nariai susirgo kesonine liga. Vienintelis išsigelbėjimas - dekompresijos režimas barokameroje, ir nedelsiant. Narai jų turėjo kelias, bet veikė tik viena, kurioje telpa ne daugiau kaip du žmonės.
Taigi trys iš grupės žuvo, kiti liko invalidai. O „ichtiandrų“ nuo tada Baikale niekas nematė.
Žiaunos „jūrų žmonėms“ nereikalingos?
Žmogus vidutiniškai po vandeniu gali išbūti apie minutę. Gerai treniruoti perlų ieškotojai - du tris kartus ilgiau.
Vokietis nardytojas Tomas Citas (Thom Zitt) 2007 m. rugpjūtį sugebėjo sulaikyti kvėpavimą po vandeniu 15 minučių ir 2 sekundes. Tai jis pademonstravo tiesioginiame Amerikos rytinio televizijos šou eteryje ir pagerino savo paties pasaulio rekordą - 14 min 25 sek.
Prieš pasiekdamas pastarąjį rekordą T.Citas 20 min. kvėpavo grynu deguonimi. Tačiau Gineso rekordų knygoje užfiksuotas ir jo gebėjimas sulaikyti kvėpavimą prieš tai papildomai neįkvėpus deguonies - 9 min. ir 8 sek. Šioje knygoje Tomas figūruoja ir dėl dar vieno rekordo - jis po vandeniu be akvalango sugebėjo nuplaukti 130 m.
Švedijos Lando universiteto specialistai nustatė, kad Tailando Surino salos gyventojai mokenai po vandeniu mato dukart geriau negu europiečiai.
Kas nardė, tas žino: paprasto žmogaus akys neprisitaikiusios prie povandeninio gyvenimo. Net su kauke gana sunku įžvelgti, kas guli jūros dugne.
O mokenai, mintantys jūros dugne augančiais moliuskais, jūros agurkais, puikiai mato 10 ir daugiau metrų gylyje. Specialistų tirti aborigenai pusės metro atstumu lengvai skiria 1,5 mm dydžio detales, o europiečio galimybių riba - 3 mm.
Pasak mokslininkų grupės vadovės, mokenai akimis sugeba daryti stebuklus: jie gali visiškai susiaurinti vyzdžius, ypatingai suspausti akių lęšius ir taip išgauti didžiausią „paveiksliuko“ ryškumą gelmėse.
Žinant šios faktus galima būtų prieštarauti: profesionalių nardytojų, per ilgas treniruotes išmokusių sulaikyti kvėpavimą ir susiaurinti vyzdžius, taip pat jogų, kurie kartais dugne praleidžia kelias paras, negalima lyginti su „jūrų žmonėmis“.
Bet kas įrodė, kad po vandeniu gyvenančios žmogiškos būtybės tikrai vietoj plaučių turi žiaunas? Net po ilgos evoliucijos jūrų vėžlio plaučiai nevirto žiaunomis, bet po vandeniu jis geba išbūti tris valandas!
Oda, panaši į plėvę
Mokslas netiki, kad egzistuoja „jūrų žmonės“, bet neneigia fakto, kad ilgą laiką gyventi po vandeniu be skafandro ir kitokios įrangos žmogus gali! Tokio „ichtiandro“ istoriją visai neseniai mėgo pasakoti prancūzai.
Vienas benamis Senos dugne netoli Paryžiaus gyveno kelis mėnesius! Jis kvėpuodavo per guminį vamzdelį su paties pasigaminta plūde ir į sausumą išlįsdavo tik kartą per parą, bet tik tam, kad pasigautų kelias žuvėdras ir čia pat žalias suvalgytų.
Benamiui žuvus per nelaimingą atsitikimą, Prancūzijos medikai jį ištyrė ir pamatė, kad nuo ilgo buvimo po vandeniu jo rankų ir kojų pirštų oda išsitempė, darėsi panaši į plėvę...
Dar vienas faktas. Visai neseniai netoli Hondūro žvejai pagavo ryklį. Jo skrandyje buvo rasti neregėtos būtybės griaučiai. Radinį ištyrę mokslininkai nustatė, kad viršutinė skeleto dalis - žmogaus, o nuo dubens - žuvies. Kas tai: Undinė, sirena ar vienas iš „jūrų žmonių“?
Žmogus-žuvis
Žvilgtelėkite į istorines kronikas. Viduramžiais žinomas karvedys Minas Nilo žemupyje matė „jūrų žmogų“ ir „jūrų moterį“. Ši buvo ilgaplaukė ir didžiaakė.
Rytų tautos irgi nestokoja tokių pasakojimų. Jų įsitikinimu, iš Raudonosios jūros anksčiau reguliariai išbrisdavo Oenas (neabejotinai biblinis Jonas) ir vykdavo į Babiloną aplankyti ten gyvenančių žmonių.
„Kosmografijoje“ irgi dažnai minimi „jūrų žmonės“, pasakojama, kad prie Islandijos krantų yra gyvūnas, kurio veidas labai panašus į žmogaus. Beje, jis su balta barzda.
Panašių būtybių, kaip liudija istoriniai šaltiniai, XIV-XV a. buvo galima aptikti prie senovės armėnų Vano ežero. Keliautojai pasakodavo matę ežere plaukiojančius žmones, kurių rankų ir kojų pirštai sujungti plėvaplėvėmis. Senovės tekstai byloja apie po vandeniu gyvenusius daugiau kaip 300 mln. žmonių!
1400 m. prekeivės pienu, anksti rytą traukdamos į turgų, seklumoje pagavo „jūrų merginą“ ir padovanojo ją Harlemo miesto valdžiai. Ją apvilko suknele ir išmokė verpti. Nors keletą metų mergina gyveno šeimoje, ji nuolat veržėsi grįžti į jūrą.
Dingo visiems laikams
XVI a. viduryje Orfordo žvejai, ištraukę tinklus į krantą, rado juose įsipainiojusią keistą būtybę - ši buvo panaši į vyrą. Ji buvo visiškai plika, bet su ilga tankia barzda.
Būtybė buvo nunešta į Orfordo pilį. Čia kurį laiką ir gyveno. Jūros baidyklė buvo maitinama žuvimi (ją prieš dėdama į burną ilgai maigydavo rankose).
Kai po kelių mėnesių monstras buvo nuneštas prie jūros panorus pažiūrėti, kaip pliuškensis vandenyje, jis sudraskė trigubą apsauginį tinklą ir paspruko nuo savo kankintojų. Keisčiausia, kad jis netrukus grįžo pas žmones. Tiesa, po rūmų baseine praleistų metų pabaisa slapta nusigavo prie jūros ir dingo visiems laikams.
Garsina Ispanijos kaimelį
Gerai žinoma istorija apie žmogų-žuvį. Ji prieš tris amžius visame pasaulyje išgarsino nedidelę Ispanijos gyvenvietę.
Mažas berniukas, vardu Franciskas, stebino draugus puikiu gebėjimu plaukioti, bet kartą stipri upės srovė nunešė jį į jūrą ir artimieji nebesitikėjo pamatyti jo gyvo. Bet po penkerių metų žvejai Kadžio įlankoje pastebėjo kažkokį didelį siaubūną, vagiantį jų žuvį.
Paspendę spąstus ir ištraukę įžūlųjį vagį į krantą, žvejai pamatė, kad tai augalotas vaikinas, kuris nuo paprasto žmogaus skyrėsi žvynų juosta - ji driekėsi nuo gerklės iki pilvo apačios ir per nugarą išilgai stuburo. Vyro ilgi plaukai buvo raudoni, o pirštus jungė plona ruda plėvė...
1819 metais žvejai tvirtino, kad prie Šetlando salų jų pagauta moteris kvėpavo kaip žmogus.
Vaiduokliai po vandeniu
Verta pasigilinti į aplinkybes, kurios, jei ir nepatvirtinta, kad protingos būtybės gali gyventi jūros gelmėse, tai bent jau tikrai paaiškina, kodėl šiuolaikinis mokslas iki šiol nieko apie jas nežino.
Pirma, žmogui įprasta aplinka - sausuma - užima tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį sausumos paviršiaus. Taigi mūsų planetą visiškai pagrįstai būtų galima vadinti Okeanu, o ne Žeme.
Antra, kaip žinome, gyvybė užsimezgė vandenyje, todėl jūros intelektas (jei jis egzistuoja) už žmogaus intelektą vyresnis maždaug pusantro milijono metų.
Kad Žemės gyventojai menkai pažįsta jūros gelmes, galima spręsti iš šių iškalbingų skaičių. 10 000 m ir didesnį gylį šturmavusių žmonių yra nepalyginti mažiau negu tų, kurie apsilankė kosmose ar Mėnulyje.
6000 m gylyje beveik baigiasi mums pažįstamas jūros gyvenimas. Tiesa, nejudrūs batiskafai yra pasiekę 11 000 m gylį. Deja, jie kol kas neturi aparatūros, kuri leistų gerai matyti tai, kas vyksta aplink juos. Taigi vandenyno dugnas mokslui pažįstamas daug mažiau negu mūsų nakties šviesulio antroji pusė.
Mokslas paaiškinti negali
Hipotezės apie pasaulinio vandenyno gelmėse gyvenančių protingų būtybių veiklą naudai byloja kai kurie reiškiniai, nepaaiškinami šiuolaikinio mokslo požiūriu.
Visą XX a. įvairiuose pasaulinio vandenyno rajonuose ne kartą stebėti vadinamieji švytintys žiedai iki 200 m skersmens su iš centro sklindančiomis juostomis. Be to, liudininkai tvirtina, kad šie ratai sukosi maždaug 30 m/sek. greičiu.
Turas Hejerdalas, keliavęs „Kon Tiki“ plaustu, rašė, kad kone kasdien juos aplankydavo smalsūs svečiai: „Tokiomis naktimis kartais išsigąsdavome išvydę dvi apskritas švytinčias akis, kurios netikėtai išnirdavo iš vandens visai šalia plausto ir žvelgdavo į mus nemirksinčiu hipnotizuojančiu žvilgsniu“.
Keletą kartų, kai vandenynas buvo ramus, juodame vandenyje aplink plaustą išnirdavo apskritos galvos, kurios nejudriai spoksodavo didžiulėmis spindinčiomis akimis.
Užkoduoti signalai iš Atlanto dugno
Prieš kurį laiką JAV karinių jūrų pajėgų institutas atliko tolimojo povandeninio ryšio bandymus. Kilometrinė antena buvo ištempta išilgai žemyninio šelfo - 150 km nuo rytinės JAV pakrantės. Jūroje budėjo laivas su nukreiptais į dugną lokatoriais, gaudančiais antenos signalus.
Iš pradžių viskas vyko normaliai, bet paskui prasidėjo nesuprantami dalykai. Lokatoriai priimdavo antenos signalus, vėliau tarsi signalo „aidą“ ir galiausiai kažkokius paslaptingus, tarsi koduotus, pranešimus. Nustatyta, kad signalų šaltinis buvo viename mažiausiai ištirtų Atlanto vandenyno rajonų, čia gylis siekia iki 8000 m.
Kariniai ekspertai padarė išvadą, kad iš vandenyno dugno žmonėms nesuprantama kalba buvo perduodami užkoduoti pranešimai. Mokslininkai ginčijasi, su kuria civilizacija bus užmegztas pirmasis kontaktas: su kosmoso ar vandenyno, su ateiviais ar „ichtiandrais“. Gali būti, kad šie kontaktai jau seniai užmegzti, tik mes apie tai neinformuojami. Gal todėl, kad žmonija dar nepasirengusi bendrauti su būtybėmis, pasiekusiomis aukštesnį išsivystymo lygį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą