Vien mintis, kaip mus mato kiti žmonės, išprovokuoja susijaudinimą, gėdos jausmą, tarsi mūsų trūkumai būtų vieši. Mums regisi, kad kitas žmogus apie mus žino daugiau nei mes patys. Kyla baimė prarasti kontrolę.
"Kad būtume sėkmingi, turime atrodyti nepažeidžiami. Todėl apsigaubiame nepramušamais šarvais, - aiškina psichoanalitikė Marie Magdeleine Lessana, - tačiau tie šarvai neatitinka mūsų tikrosios esybės - jautrios, įvariapusės. Šioje vidinėje erdvėje ir gimsta gėdos raudonis - mes raustame dėl vidinio prieštaringumo, abejodami savimi."
Kritika, komplimentai, šypsenos - tai ženklai, pagal kuriuos atpažįstame, kaip žmonės mus priima. Tačiau kartais suklystame juos atpažindami, nes kolega gali būti susiraukęs dėl galvos skausmo, o ne dėl to, kad mus smerkia. Kuo labiau savimi abejojame, tuo dažniau darome tokių klaidų. Jų veikiami pradedame bijoti bendrauti apskritai...
Ką daryti?
Raudonavimas - vienas iš nedaugelio fiziologinių procesų, kuris susijęs su mūsų sąmone. Kartais mes bijome atrodyti kvaili, silpni, jautrūs, kartais - kad mus įtars turint nepadorių minčių... Psichologai moko pacientus ne vengti nerimą keliančių situacijų, o pakeisti jų suvokimą.
"Aš manau, kad aplinkiniai nusiteikę kritiškai, pasirengę pasmerkti už mažiausią klaidą, pasijuokti..."
Stenkitės atskirti faktus nuo prielaidų. "Jis į mane žiūri" - faktas, "Aš suglumau" - faktas, "Aš atrodau kvailai" - prielaida (ir tik viena iš daugelio).
"Aš manau, kad kitų akyse privalau atrodyti idealiai..."
Jūs per daug reiklus sau ir laikote trūkumais tai, ką kiti laikytų ypatumais. Jeigu pasijutote nejaukiai, pripažinkite tai garsiai: "Sutrikau ir nežinau, ką daryti." Naujoje kompanijoje galite pasakyti: "Artimiausią pusvalandį tikriausiai raudonuosiu". Jūs sąžiningai įspėjote - ir dabar galite ramiai sau raudonuoti į valias neeikvodami jėgų kovai su savimi.
Taigi leiskite sau raudonuoti - ir liausitės raudonavę...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą