Yra labai daug mėlynai žydinčių raganių rūšių, tačiau populiariausia iš jų Žakmano raganė, kuri žydi nuo liepos iki spalio. Ši raganė gerai auga ir labai gausiai apsipila žiedais.
Sodinama ankstyvą rudenį, kad prieš žiemą augalas dar spėtų įsišaknyti. Svarbu gerai paruošti dirvą. Raganės mėgsta purią, humusingą, laidžią, šiek tiek rūgščią dirvą, kurios pH 5,5-6. Raganėms netinka sunkios, klampios, molingos, linkusios įmirkti dirvos. Jei dirva būtent tokia, reikia pasirūpinti kad duobės apačia būtų laidi drėgmei ir gerai nutekėtų vandens perteklius. Duobė turi būti pakankamai didelė. Į ją beriama kompostinės žemės, durpių ir žievės humuso. Sodinama tokiame gylyje, kad šaknies kaklelis būtų maždaug 15 cm po žemės paviršiumi. Tuom et bus apsaugoti prie šaknų esantys pumpurai, augalas gerai peržiemos ir pavasarį išleis ūglius.
Dirvą po pasodintais augalais patariama mulčiuoti žievės humusu, mulčiu ar kompostu.
Jei rudenį pasodinama raganė, pavasarį jos ūgliai gali būti apdžiūvę. Tuomet ją reikia be baimės nupjauti iki pat žemės ir ji išleis ūglius iš bazinių pumpurų. Vasarą ir rudenį žydinčias raganes žiemos pabaigoje galima apkarpyti, tuomet jos kasmet leis naujus ūglius ir gausiai žydės. Nekarpomų raganių apatinė dalis ilgainiui nuplinka ir žiedus krauna tik viršutinėje dalyje.
Gyvatvorės sodybose
Visų lapus metančių medžių ir krūmų trūkumas tas, kad reikia nuolat karpyti, ravėti pomedžius. Visą rudenį, žiemą styro plikos šakos, tik pavasarį, prasidėjus augalų vegetacijai, tampa puošnios. Daugeliui lapuočių medžių ir krūmų reikalingas geras, turtingas maisto medžiagomis dirvožemis, reikia nuolat tręšti, laistyti, purkšti nuo kenkėjų.
Daug solidesnės yra visžalių medžių gyvatvorės. Be įprastų žalių šiuo metu populiarūs ir melsvos, geltonos, vario atspalvio, pilkos, žalsvos ar mėlynos spalvos augalai. Visuomet puošnesni yra spalvoti augalai, nors jie lėčiau auga ir yra lepesni mūsų gamtinėms sąlygoms. Visžaliai, lyginant su lapuočiais, yra ilgaamžiai. Beveik visi medžiai pasižymi fitoncidinėmis savybėmis, valo ir dezinfekuoja orą, apsaugo nuo dulkių, blokuoja pašalinį triukšmą. Labiausiai pas mus išplitusi vakarinė tuja, tačiau neverta atsisakyti kukmedžių, puskiparisių, buksmedžių, mahonijų, kadagių, eglių, kėnių, pušų.
Pasirenkant gyvatvorės tipą, būtina žinoti, kokia ji bus po 10-20 metų. Reikia išsiaiškinti, koks minimalus plotis ir aukštis reikalingas augalui, kad jis galėtų gerai augti ir puošti aplinką. Svarbūs veiksniai: dirvožemis, oro užterštumas ir drėgmė. Ne visi augalai vienodai pakenčia molingus, su aukštu gruntiniu vandeniu dirvožemius - tam labiau tinka lapus metantys medžiai ir krūmai. Smėlingi, sausi dirvožemiai labiau priimtini pušims, kadagiams, tujoms.
Be apsauginių gyvatvorių, pastaruoju metu sodinamos vidinės, kurių funkcija atskirti daržą, sodą, nepageidaujamus pastatus sodybos viduje ar tiesiog sukurti uždarą poilsio zoną pačiame sklype. Tam pasirenkami mažesnio augumo medžiai ar tiesiog ilgą laiką žydintys krūmai.
Perkant augalus būtina įsitikinti, kad jie dauginti vegetatyviniu būdu, o neišauginti iš sėklų. Tokių augalų požymiai ypač išryškėja po pasodinimo praėjus 4-5 metams.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą