Žemaičių išmintis: kuriuo galu daužti kiaušinį?

Stebėdavau, kaip ji margindavo, o primargindavo daug, mažiausiai 200 kiaušinių“, – dalijasi šiltais prisiminimais muziejininkė-gidė Agnė Adomaitytė.

Muziejininke-gide dirbanti jauna moteris pasakoja, kad surinktos žinios apie senuosius raštus ir papročius išties stebina. Pavyzdžiui, jei jūsų senoliai gyveno Žemaitijoje, didelė tikimybė, kad rodydamas dėmesį močiutei senelis jai dovanojo margučius. Ir ne bet kokius, o su savo parašu ar net nuoroda, iš kurio jis kiemo.

„Tai turėjo tik šis kraštas – kiaušinius pasirašydavo, jais prisistatydavo ir kuriame kieme gyvena. Taip parodydavo vieni kitiems dėmesį ir prisistatydavo. Juokaujame, kad margučiai žemaičiams buvo savotiški pirmieji mobilieji telefonai“, – pasakoja edukacinius užsiėmimus mokinukams vedanti muziejininkė-gidė.

Dar viena gana išskirtinė technika, kurią naudojo pajūrio krašte – vašku dengdavo visą kiaušinį, tuomet sukurdavo raštą taip, kad spalvoti liktų tik marginimai, o pats kiaušinis liktų originalios spalvos.

Toks „išvikščias“ marginimo būdas, muziejininkės žiniomis, nebuvo naudojamas niekur kitur. Trečiaklasiai noriai ima į rankas specialius pagaliukus, merkia juos į čia pat, „Mažosios Lietuvos muziejuje“ išmirkytą vašką ir susikaupę bando atkartoti gautus pavyzdžius.

Taip vašku margindavo mūsų senoliai. Tiesa, velykiniai kiaušiniai šiame krašte buvo „farbuojami“ - taip lietuvininkai vadino dažymą ir turėjo posakį, kad „kas kiaušinius farbuoja – laimės nestokoja“.

Susikaupimo arba pasninko metas, kaip pasakoja Agnė, buvo skirtas susitvarkyti namus, pasiruošti didžiajai šventei. Be to, žemaičiai gamindavo pasninko valgį – avižų kisielių, kuris buvo rauginamas iš užmerktos duonos ir avižų.

Tirštas, specifinio skonio valgis, būdavo valgomas Didįjį Velykų Penktadienį. Velykų išvakarės būdavo aktyviausias pasiruošimo metas – tuomet ir buvo dažomi kiaušiniai ir rūpinamasi, kad šventinis stalas būtų gausus, namai kvepėtų pyragais.

„Be mielinių pyragų nebuvo apsieinama, dažniausiai tai būdavo „Omamos pyragas“ – taip vadino močiutės pyragą. Būtent močiutės rūpindavo pyragais ir kitais saldėsiais, kuo palepinti šeimą“, – dalijasi jaukiomis tradicijomis Agnė.

Pasak pašnekovės, Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, Velykų rytą skubėdavo keltis kuo anksčiau, kad miegalius nuplaktų verba. Tiesa, žemaičiai nepuošė verbų, jos buvo itin kuklios, tik kadagio šakelė, tad toli gražu neprilygo spalvingoms, pavyzdžiui, vilnietiškoms puokštėms.

„Velykų rytą kiaušinius dauždavo tik smailu galu, kad viščiukai būtų sveiki. O dovanas šiame krašte dovanas atnešdavo ne Velykų bobutė, kaip kitoje Lietuvos dalyje, o Velykų kiškis ar zuikis. Dovanas ir margučius išslapstydavo po kiemą, po krūmus ir antrąją Velykų dieną, ryte, po pusryčių, vaikai eidavo jų ieškoti“, – pasakoja muziejininkė.

Tiesa, tai toli gražu nebuvo vienintelė šventė, kai senoliai margino kiaušinius. Pavasarį margutį ridendavo į pirmą arimo vagą, paaukodavo jį žemės deivei Žemynai. Po to sekė Velykos, dar po savaitės – Atvelykis, arba dar vadinamos Vaikų Velykėlės.

Ketvirtą kartą kiaušinius senoliai margindavo per Šv. Jurgį. Margutį pakišdavo po tvarto slenksčiu, kad gyvuliai jį peržengtų – buvo tikima, kad tuomet ir gyvuliai bus apvalūs, įmitę. Dar viena šventė, kada kiaušiniai vėl buvo „farbuojami“ – Sekminės.

„Mažosios Lietuvos“ margučiais muziejaus darbuotojai sako, deja, negalintys pasidalyti, tačiau čia išsaugota nemažai įspūdingų tautodailininkų darbų. Nors žemaitiškame ir buvusios Mažosios Lietuvos krašte vyravo marginimas vašku, muziejus turi ir įspūdingų skutinėjimo technikos darbų.

Nors kiaušinių marginimas dažnai priskiriamas pagoniškoms tradicijoms, Agnė pasakoja, kad istorijos tyrinėtojai margintų ir skutinėtų kiaušinių aptiko net Arabijoje.

„Senovėje daugelyje tautų buvo marginami ar skutinėjami kiaušiniai. Arabijos šalyse yra aptikta ornamentais išskaptuotų stručių kiaušinių, Vokietijoje yra atrasti akmeniniai kiaušiniai-margučiai.

Margučio tradicija buvo visoje Europoje, – dalijasi Agnė. – Manoma, kad margučiai vyravo šalyse, kurios užsiėmė žemdirbyste, tas kiaušinio gyvybės simbolis buvo tarptautinis, ne tik Lietuvoje.

Gal dėl to, kad Lietuva yra glaudžiai išlaikiusi ryšį su gamta, lietuviai išsaugojo šią tradiciją. Marginimo tradiciją dar išsaugojo ukrainiečiai, lenkai, čekai, net dalyje Rusijos marginimas senaisiais raštais dar yra išlikęs“.