Vos nepražiopsojau tradicinės Pykaičių tvenkinių sezono atidarymo žvejybos. Gerai, kad geras žmogus išvakarėse paskambino. Teko pervartyti visus savaitgalio planus ir žadėtą lydekų vaikymo sezono atidarymo ritualą atlikti Pykaičiuose.
Mėgstu aš tuos tvenkinius. Nepaisant to, kad pastaruoju laiku gana retai ten pasirodau. Toje vietoje, ko gero, yra Žemaitijos ramybės bamba. Turiu galvoje būseną, o ne kibimą.
Su kibimu buvo visai gerai. Per valandą mojavimo spiningu - dvi lydekos. Iš pradžių galvojau, kad pirma užkibusi lydeka maža. Pagavęs antrą supratau, kad ji buvo didelė. Bent jau tą dieną. Antroji griebė 9 cm guminuką būdama maždaug tik dukart didesnė už masalą. Iš karto buvo sunku susigaudyti, kur baigiasi masalas, o kur prasideda lydekiūkštis.
Lietuvos karpininkų asociacijos prezidentas kartu su gana žinomu Klaipėdos karpininku kitame tvenkinyje užsiiminėjo labai rimtais didžiųjų karpių gundymo burtais. Visko labai daug, viskas labai didelių apimčių ir labai rimtų firmų. Iki vakaro rezultatas buvo nulinis, bet vyrai pasiliko nakčiai. Gal čia ir yra romantikos... Du vyrai šaltą pavasario naktį prie tvenkinio. Ne jie vieninteliai tokie. Vyrai žvejai dažnai praleidžia naktis po du ar po daugiau, ir niekas jų neįtarinėja keistais polinkiais. Matyt, pats polinkis naktis leisti žvejojant visuomenei atrodo toks keistas, kad toliau nugalvoti jau ir nebandoma.
Mano galva, didiesiems karpiams dar kiek per anksti. Orai vos tik pradėjo šilti, o didieji karpiai yra tinginiai. Gal po savaitės, jeigu bus šilta, gal po dviejų jie pradės maitintis rimtai. Tada ir bus laikas atidaryti rimtos žuvies stovinčiame vandenyje sezoną. Upėse pavasarį viskas prasideda daug anksčiau, ten kitos sąlygos, ten srovė, su ja reikia kovoti ir dėl to reikia valgyti. Baloje ramu ir nėra jokio reikalo lįsti iš dumblo anksčiau nei vanduo sušyla iki priimtinos temperatūros.
O upėse gyvenimas verda. Dabar, kai jau oro temperatūra (bent jau kai kai kuriomis dienomis) primena vasarinę - upėse gyvenimas verda. Verda ir pakrantėse.
Minijos žemupyje, jau Nemuno deltos regioninio parke, aišku puikiai kimba karšiai, kurių, primenu, gaudyti negalima - neršto preliudija.
Kimba jie ir kiek aukščiau parko ribos, bet, žinoma, prasčiau. Net neabejoju, kad regioniniame parke pilna gaudančiųjų karšius ir tyliai juos kišančiųjų į krūmus. Taip buvo visada ir taip bus dar ilgai. Juk apskritai regioniniam parke žvejoti neuždrausta, gaudyk į sveikatą. O "atsitiktinai" užkibęs karšis tiesiog gauna per galvą, kad nespurdėtų, ir pasiunčiamas į slaptą vietelę, kad niekam akių nebadytų. Gamtosaugos inspektoriai vargu ar naršo krūmus aplink žvejus, nieko jie, radę karšių, neįrodytų. "Ne mano", ir viskas... Nors pastebėjau, kad labai daug žvejų šventai laikosi draudimo. Dalis iš jų dėl šventos ramybės net nevažiuoja į regininį parką žvejoti.
Ir dar vienas niuansas... labai daug žvejų supranta, kad karšių gaudyti iki gegužės 20 dienos negalima apskritai. Galima, bet tik už Nemuno deltos regioninio parko ribų. Bet, žinoma, geriau pagavus paleisti, tegu išneršia.
Kitos žuvys kimba vis noriau. Bandomoji žvejyba prieš porą dienų Minijos ruože žemiau Priekulės buvo visai nebloga. Kelios didelės kuojos, pora žiobrių, keletas beveik normalių ešerių ir vienas pakirtimas pasibaigęs gana keistu pavadėlio praradimu. Pakirtimas, smūgis ir... tyla. Ko gero, užkibusį ešeriuką ar pūgžlį atakavo lydeka. Būna.
Į tas vietas kartais žvejoti atvažiuoja jaunų dailių merginų kompanija. Jau tas yra keista, kad merginos žvejoja. Ne prižiūri vyrus žvejyboje, o žvejoja. Savarankiškai. Labai jaunos. Labai dailios. Kas pasidarė? Svarbiausia, kad jos tai mėgsta ir beveik moka. Ir dar futbolo kamuolį valdo puikiai. Kai nekimba. Pats mačiau. Pirmą kartą matau jaunas merginas, gana techniškai spardančias kamuolį, ne per televiziją. Kažkas su tuo pasauliu darosi... Pasakyti vietą, kur jos žvejoja? Apsieisit.
Baladė apie kuoliuką
Žvejybinių kuoliukų drožimo iš žilvičio šakelių manija Lietuvoje dar nesibaigė. Ir, matyt, dar ilgai nesibaigs. Šiais laikais, kai kuoliuko paprastojo kaina parduotuvėje lygi cigarečių pakelio kainai, pilnos pakrantės žilvičio šakų. Nesuprantama. Kodėl apie tai? Tiesiog prieš keletą metų parduotuvėje nusipirkau tokį mini trikojį, į kurį galima atremti net penkias meškeres. Paprastai žvejoju dviem kotais, bet prireikus galima sutalpinti ir daugiau. Ir šitas daiktas tiesiog po pirmų kelių žvejybų pasidarė tiesiog nepakeičiamas. Pirmas pranašumas - kompaktiškumas. Suspaustom kojom užima vietos ne daugiau kaip trys kuoliukai. Labai lengvas. Išsiskleidžia greičiau, nei spėsi į žemę įsmeigti kuoliuką. Aukštis reguliuojamas nuo maždaug 60 cm iki 120 cm. Tinka bet kokioms žvejybos sąlygoms. Lengvai sminga į žemę, o jeigu gaudoma ant labai kieto grunto arba betono - tiesiog neįkainojamas. Jo nereikia smeigti, puikiai laikosi ir taip. Kad būtų stabilesnis esant didelei apkrovai, tada, kai neįsmeigtas, - viršuje yra kablys svoriui pakabinti, kaip jūriniuose stovuose. Labai patogu žvejoti šlaituose - visos kojos reguliuojamos ir įmanoma pritaikyti beveik bet kokiam reljefui. Kartą su juo žvejojau net jūroje nuo kranto, atrėmęs rimtus, galingus šakalius. Nieko, atlaikė. Tik teko pakabinti maišą su akmenimis, kad nenuvirstų.
Būtų nesąžininga nepaminėti trūkumų. Trūkumų beveik nėra. Yra vienas nepatogumas. Kai meškerės atremtos į atramas, jos prispaudžia valą ir jį sunkoka prasukti rite. Tas dalykas lengvai ištaisomas ant atramų užmovus kad ir paprasto laido izoliacijos gabaliukus. Į juos atsiremia meškerė, o valas nebesiliečia prie atramos ir slysta lengvai. Aš panaudojau dviračio spynos troso apvalkalo gabaliukus. Tinka idealiai. Na, ir žinoma nereikia pamiršti, kad šitas daiktas siekiant maksimalaus lengvumo yra pagamintas iš gana plonų aliuminio profilių. Nereikia persistengti murdant jį į žemę.
Ir ne mažiau svarbus dalykas - kaina. Jis pigus. Skirtingose parduotuvėse jo kaina svyruoja nuo 50 su trupučiu iki 60 litų. Ir tai ne kokio nors gamintojo reklama, jų mačiau įvairiose parduotuvėse ir su skirtingų gamintojų etiketėmis. Tai masinis produktas, gaminamas daugelio prekinių ženklų užsakymu. Visur vienodas. Bet labai patogus ir patikrintas praktikoje. Rekomenduoju.
Atsargiai - kelininkai
Dėmesio važiuojantiesiems į Šilutės pusę pro Priekulę!
Atsirado keistų reiškinių. Pirmas tiltukas už Priekulės per Perkaso kanaliuką uždarytas remontui ar kažkam kitkam ir iškart už Priekulės reikia sukti į kairę, į žvyrkeliuką, apvažiuoti.
Viskas būtų kaip ir normalu, jeigu būtų kokių nors ženklų. Antradienį jų arba nebuvo, arba jeigu ir buvo koks kuoliukas įsmeigtas, tai aš jo nemačiau. Prie posūkio į keliuką tikrai nebuvo. Kur važiuoti, parodė vietiniai vaikai.
Paskui - dar gražiau. Atvažiuoji į kažkokią gyvenvietę, kur yra kelios sankryžos, bet nėra jokių nuorodų. Kažkaip intuityviai pataikiau išvažiuoti ten, kur reikia, ir išlindau į kelią nuo Agluonėnų į Šilutės - Priekulės kelią.
Grįžtant buvo dar gražiau. Pasirodo, tuo keliu, kur padarytas apvažiavimas, automobilių eismas uždraustas. Stovi ženklas, kurio iš Priekulės pusės važiuojant nematyti, bet puikiai matyti grįžtant iš Šilutės. Siūloma į Priekulę važiuoti per Šernus? Cirkas. Taip buvo antradienį. Gal ženklai jau atsirado? Abejoju. Nežinau, kas to labirinto idėjos autorius. Ar čia Priekulės seniūnas galvoja, kad visa Lietuva puikiai pažįsta jo valdas, ar čia kelininkai ir vėl pajuokavo?..
Orai ilgajam savaitgaliui
Girdėjau, kad tam tikra dalis įmonių pasitvarkė taip, kad šiandien būtų dirbama, o paskui uliojama ištisas tris dienas iki antradienio. Nedarbu pažymėsime darbo žmonių šventę.
Žvejus užjaučiu, nes šiandien puikus oras žvejybai. Ypač jūroje. Oras šiltas, ramus, be vėjo. Beveik.
Rytoj pūs šioks toks šiaurės rytų vėjelis, bet irgi bus šilta. Pirmadienį vėjelis pasisuks iš rytų ir bus kiek stipresnis, bet - saulėta.
Antradienį vėjelis visai užmigs, saulėta, šilta. Norit tikėkit, norit - ne, bet visas tas dienas kritulių nežadama. Nuostabu. Tikras "prazdnikas".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą