A. Gineitytės vėduoklių kolekcijoje - ir antikvarinė vertybė

Kolekciją pradėjo dovana

Šokėjos vėduoklių kolekcija ir prasidėjo nuo dovanos. "Buvau dar tik pradedanti šokėja ir operos solistė Laima Kvasaitė man padovanojo tikrą iš Ispanijos parsivežtą vėduoklę. Tokią gražią, juodą, trauktą gipiūru ir išsiuvinėtą scenai tinkančiais blizgučiais. Abi tikėjomės, kad vėduoklę galėsiu panaudoti šokdama scenoje, bet ji šiam reikalui pasirodė per trapi ir aplūžo - gavau taisyti", - pirmos vėduoklės istoriją pasakojo A.Gineitytė. Nuo to laiko moteriai vėduokles pradėjo dovanoti draugai, iš užsienių parveždavo buvęs vyras (aktorius Rimas Bagdzevičius - aut. past.), dabar vėduokles dovanoja sūnus Andrius su žmona ir mokiniai - A.Gineitytė dėsto šokį Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. "Pasitaiko, kad vėduoklę man dovanų įteikia žmonės, nė neįtardami, kad jas renku. Matyt, jos man tinka", - juokėsi A.Gineitytė.

Tarp šokio pedagogės itin branginamų vėduoklių - antikvarinė, pagaminta iš, greičiausiai, baltų stručio plunksnų ir tikro kaulo. "Tai - garsios aktorės Gražinos Balandytės dovana. Kažkaip, gal per kolegas, ji sužinojo, kad renku vėduokles ir padovanojo man savo močiutės XVIII amžiaus vėduoklę. Su visa senovine dėžele, išrašyta auksinėmis raidėmis. Planuoju šią vėduoklę įrėminti ir įstiklinti, nes ji labai trapi - baisu paliesti. Tai - tikras, senas, autentiškas daiktas. Muziejinė vertybė. Ir dar kai tokio žmogaus dovana..." - sakė A.Gineitytė.

Naudoja kaip namų dekorą

Daug gražių ir smagių vėduoklių į šokėjos kolekciją atkeliavo iš kitos kolegės - aktorės Nijolės Narmontaitės. "Pasirodo, ir ji vėduokles rinko. Dabar gražios, spalvingos Nijolės vėduoklės mano kolekcijoje užima garbingą vietą, - sakė A.Gineitytė. - Tai taip mano kolekcija ir pildosi".

Vėduoklės vienos vietos namuose neturi, jos laikomos ant lentynų, stalelių... "Vėduoklės man - ryškus, namus pagyvinantis akcentas, tikra puošmena. Kai yra nuotaika, perdėlioju vėduokles iš vienos vietos į kitą ir namai tarsi atsinaujina. Jei reikia, vėduoklėmis galima ir kokį nepatinkantį kampą paslėpti", - sakė šokėja.

Vėduoklės iš kolekcijos kartais panaudojamos ir pagal tiesioginę jų paskirtį. Jomis Aušra vėdinasi vasarą, per koncertus, kokioje itin tvankioje salėje. "Manau, ir aplinkiniai džiaugiasi gaivaus oro gūsiu", - juokėsi moteris. Išsinešusi vėduoklę iš namų Aušra ją labai saugo: "Nes gražus daiktas dažniausiai yra trapus".

Daikto istorija

Vėduoklės kilusios iš Tolimųjų Rytų. Kinijoje rastos II a. pr. m. e. bambukinės vėduoklės. Pirmosios vėduoklės buvo nelankstomos. Sulankstomas vėduokles VI-VIII a. sukūrė japonai. Vėduoklės taip pat buvo naudojamos senovės Graikijoje, bet viduramžiais jų naudojimo tradicija išnyko. Vėliau Kryžiaus žygių metu vėduolės atvežtos į Europą, bet plačiai paplito XVII-XVIII a. europiečiams užmezgus glaudesnius ryšius su Tolimųjų Rytų šalimis. Vėduoklės tapo svarbiu aukštuomenės ponių atributu, o jų gamyba ir dekoravimu rūpinosi aukščiausios klasės meistrai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"