"Kartais negalima nepakaltinti ir vieną kitą iš apšvietesniųjų merginų. Tokių savo aplinkėlėje -e vieną surasčiau, - 1911-aisiais laiške redakcijai protavo vienas "Lietuvos ūkininko" priedo moterims "Žibutė" skaitytojas. - Ir tai vis, rodos, apsišvietusios, lankiusios mokyklą ir skaičiusios laikraščius. Bet gan dažnai ir labai nepriderančiai elgiasi.
Kas nežino, koks savęs pažeminimas apsišvietusiai merginai lankytis po aludes, o kartais net ir naktimis. O ypatingai jau šiame dvidešimtame amžiuje, kuomet kiekvienas apsišvietęs žmogus privalo kovoti su girtuoklybe, tuo baisiausiu žmonijos priešu! Nors tos merginos save teisindamos meta kaltinimus ant vadinamųjų savo "mylimųjų", kurie būk jas nusivedę joms pačioms nenorint. Bet vis man rodosi, susirišę nenusineša, jei nenorėtų, tai ir nedrąsiausia galėtų atsisakyti."
Kaip panelei derėtų motyvuoti atsisakymą? "Apsišvietusių merginų priedermė būtų paaiškinti visiems užkviečiantiems į tokias vaišes, kad tai nieko daugiau, tik žudymas veltui laiko, sveikatos, o prie tam dar ir skatiko", - mokė autorius. Jo nuomone, merginai derėtų kuo aršiau "kovoti su girtuoklybe, nes ta kova rišasi ir su jos gyvenimo pagerinimu ateityje", mat "jei tokia degtinėje mirkyta meilė suvestų ir į bendrus gyvenimo sąryšius, neabejoju, kad toks gyvenimas galėtų būti vien ašarose pamerktas".
Tačiau pasisėdėjimų tradicijos buvo tvirtesnės už moralizavimus. Žinoma, aludžių lankymas su kavalieriais nebuvo sveikintinas, tačiau moterys išsikovojo teisę į laiką sau.
Etnologė Valerija Jankūnaitė pasakojo, kad prieškario klaipėdietės jau turėjo tokią tradiciją: tam tikrų dienų popietės būdavo rezervuotos susitikimams su draugėmis kavinėse, kur ponios ne tik aptardavo miesto aktualijas, bet ir gardžiuodavosi kvapnia kava su likeriu. O ir nueiti buvo kur: mieste veikė keli kino teatrai, dramos teatras, jau nekalbant apie įvairias užeigėles.
Panyčių ištvirkimas
Vis dėlto laisvą laiką buvo patariama planuoti labiau praktiškiems užsiėmimams, negu pramogos ano meto "baruose". Tačiau kaip motyvuoti jaunimėlį leisti vakarus prie audimo staklių ar su adata rankose, užuot ėjus pasivaikščioti su kavalieraičiu? Žinoma, šviesios bei sočios ateities vizija. Mat amatai, anot moterų laikraščio "Lietuvaitė", "didžiausius duoda žmogui turtus".
"Mes visos nežiūrime į amatus dėlei to, kad mūsų aukštesniųjų luomų panytės per savo apsileidimą, o kuomet ir ištvirkimą nesimokino amatų, juoties jų gėdijosi ir bijojo, kad nesuteptų savo baltų rankelių, mes, sesutės kaimietės, žiūrėjome į jas ir prisisavinome jų būdą", - samprotavo publikacijos autorė.
Buvo patariama mokytis siuvimo - "bet ne taip, kaip mokindavomės iki šiol, o pilnai ir užbaigtai". "Siuvimo amatas tuomet tik apsimoka, kad siuvėja gerai moka siūti įvairius rūbus. Toks mokslas pasiekiamas vien tik geroje siuvimo mokykloje. Prie siuvėjos jo neišmoksi", - aiškinta rašinyje. Greta jo siūloma tobulintis audimo ir mezgimo įgūdžius, bei, žinoma, "virimą ir kepimą". "Kad mes kaip reikiant mokėtumėme virimo ir kepimo amatus, galėtumėme visur atidaryti arbatnamius, valgyklas, viešbučius ir t. t.", - verslauti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą skatino "Lietuvaitė".
"Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, paskutinis moterų šūkis tai verpiamasis ratelis, - 1937-aisiais antrino "Ūkininko patarėjo" priedas "Šeimininkė". - Ten raginama ir inteligentinė moteris į savo puošnų salioną įsinešti verpiamą ratelį ir verpti. Esą verpimas ir audimas tai moters darbštumo pažymys, tai gražus ir elegantiškas rankų darbas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą