"Kiekviena mergaitė ar moteris turi įgimto noro pasipuošti. Kame čia priežastis - įvairiai aiškinama, bet svarbiausioji, be abejo, yra noras patikti, nesakysiu būtinai - vyrams, bet bendrai visam pasauliui. Juk blogą nuomonę turėtume apie moterį, kuri stengias gražiai ir tvarkingai apsirengti, eidama į draugiją, kur bus vyrų, ir bet kaip, be tvarkos apsirengusi rodosi moterų draugijoje. Tokią moterį įtartume, kad ji nemąsto, ką daranti", - dėstė autorė.
Be pamąstymo apie savo veiksmus, pavyzdžiui, renkantis drabužius, anot jos, galima lengvai tapti karikatūra.
"Kodėl lygaus brangumo drabužiai gali nelygiai gražūs būti? Todėl, kad jie ne su lygiu skoniu yra parinkti
Kiekviena moteris, kuri nori tinkamai rėdytis, privalo, be abejo, taikinti savo rūbus prie mados, bet, renkant jiems iš žurnalų pavyzdžių, reikėtų į juos kiek kritingiau žiūrėti ir neskubėti pasiduoti madų leidėjų dažnai keistiems eksperimentams, - skaitytojas perspėjo autorė, o toliau jau kirto iš peties.
- Čia neprošalį bus pasakius, kad daug, ypač baliams skiriamų, moterų rūbų pavyzdžių, kurių randame madų žurnaluose, yra taikinti "didelio pasaulio" prostitutėms (paleistuvėms). Kadangi to amato moterys dideliausias sumas eikvoja vis naujiems ir labiau ekscentringiems drabužiams ir papuošalams, tai didelių Europos miestų madų fabrikantai pirmoj eilėje stengiasi šių savo klijenčių norus patenkinti, gamindami joms atatinkamus jų profesijai rūbų pavyzdžius."
Leidinys ragino paisyti saiko ir puošiantis atsižvelgti ne tik į individualias išvaizdos ypatybes, bet ir į kišenę.
"Kiek tai nelaimių priežastimi būna moterų noras pasipuošti gražiau, brangiau, negu jų ar jų vyrų lėšos išneša!
Daug mergaičių per tai skęsta paleistuvystėje, ir nemaža ištekėjusių moterų stumia savo vyrus įvairių neteisėtų priemonių griebtis, kad tik jų norus patenkintų... Kiek tai valdininkų pasiduoda pagundai imti kyšius, kad tik jų žmonos galėtų apsirengti su prabanga", - korupcijos ištakas atskleidė autorė.
Ažūrui ne vieta tramvajuje
J. Žilevičaitės pastebėjimu, Lietuvos moterų tipui ir šalies klimatui daugiau tiktų anglų mados, "kurios daro įtakos visam sporto pasauliui ir šiaurės Europos kraštams, ypač Skandinavijai ir Šiaurės Amerikai".
Tuo metu kitokiam klimatui pritaikytos prancūzų mados "Kauno padangėje padaro iš moterų kokius tai egzotinius paukščius, kuriems lyg nejauku mūsų pilkoj, šaltoj atmosferoje, juo labiau kad šituose "delikatnuose" drabužiuose reikia vaikščioti ne išpiltomis asfaltu, švariausiomis Vakarų Europos gatvėmis ir laipioti marmuriniais laiptais, bet stumdytis silkių rašalo laistytais trotuarais ir grūstis mūsų tramvajuose - konkose."
O štai sporto stiliaus drabužiai "liuksusinių rėmų nereikalauja ir, anot to, energijos ir gero ūpo priduoda. Jie iš mados neišeina arba, jei kiek mainosi, lengvai duodas perdirbami".
Geografinių platumų nepaisymas pasireiškė ir kitomis stiliaus klaidomis.
"Aklas madų sekimas pas mus apsireiškia dar tuo, kad, nežiūrint į mūsų krašto šaltoką klimatą, galima sutikti daugelį moterų žiemą dėvint ažūrinėmis žekėmis. Tas lygiai ne vietoje kaip kad užsidėjus baltą markizeto suknelę ir vasarinę skrybėlę prie 13 laipsnių šalčio vaikščioti Laisvės alėjoje. Kiek tai moterų dėliai tų nelemtų ažūrinių žekių sunkiai suserga! Plonos šilkinės žekės žiemą tinka vien baliams, bet išeinant į gatvę reikia paimti aukštus kaliošus ar getrus užsidėti", - mokė žurnalas.
Be oro, rengiantis reikia atsižvelgti ir į situaciją: "Su baliui tinkančia suknele iš šviesaus šilko ar gazos netinka šiaip kur į svečius eiti. Eidamos vargšų ar daug bėdiniau už mus gyvenančių žmonių lankyti, brangių rūbų nedėsime, nes tuo juos varžytume."
Apie priedų tinkavimą po akimis
Padailinti gamtos suteiktus bruožus rūpi bemaž kiekvienai, tačiau šiuo požiūriu XX a. 3-iojo dešimtmečio "Moteris" buvo negailestinga.
"Save gerbianti moteris niekuomet nevartoja tos rūšies kosmetikos, kuri padaro raudonus skruostus bei lūpas ir juodus antakius ar blakstienus, arba kuri juodus šešėlius po akių nupiešia, - vardijo J. Žilevičaitė. - Grimas, veido charakterizavimas yra vietoje tik teatre, kur artistė, eidama į sceną, privalo savo veidui tokius ar kitus bruožus priduoti, kad vaidinamą asmenį tinkamai atvaizduotų. Bet ne scenos gyvenime visi tie priedai duoda progos įvairiems įtarimams."
Nublukusiams veideliams gražiausiai nudažyti tinka, anot autorės, "elementarinis higienos laikymasis ir tyras kaimo oras", tačiau jeigu oda - neideali, galima pasitelkti šiek tiek kosmetikos.
"Moterys, kurių veidų oda blizga, ar šiaip kurių nors ydų turi, vartoja pudro, bet daug ir dažnai juo naudotis nepatariama, nes toks neatsargus vartojimas praplatina odos skylutes. Daug pudro matęs veidas, ypač nosis, visai negražiai atrodo ir nuolatos reikalingas "tinkavimo", - kosmetikos keliamus pavojus vardijo autorė.
Dažyti plaukų apskritai nebuvo rekomenduojama, "nes kiekvienam žmogui tokios spalvos plaukai ir akys pritinka, kokios jį gamta yra apdovanojusi. Jei žmogus visus savo veido bruožus galėtų pamainyti, gal tuomet ir plaukų spalvos atinainymas savo tikslą atsiektų".
(Citatų kalba netaisyta.) Bus daugiau
Iliustracijos iš XX a. 4-ojo dešimtmečio lietuviškos spaudos
Retroreceptas
Šiupinys
Valerija JANKŪNAITĖ, etnologė
Bene garsiausias senasis Klaipėdos krašto patiekalas - tradicinis Užgavėnių šiupinys. Užgavėnės nuo XVIII amžiaus čia buvo draudžiamos švęsti Prūsijos karaliaus nurodymu, mat persirengėliai neva per daug įžūliai tyčiodavosi iš valdžios, tačiau tradiciniai receptai išliko.
Klaipėdietiško šiupinio pagrindas - bulvių košė. Paruošta su pienu, ji sumaišoma su virtais žirniais. Masė sudedama į gilų dubenį, o šio kraštai apdedami rūkytos kiaulės pažandės gabalėliais. Į šiupinio vidurį įdedamas kiaulės šnipas arba kiaulės uodega - šis akcentas simbolizuoja ateinančią pasninko pradžią ir paskutinę galimybę sočiai pavalgyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą