Londone klesti elitinių, pagal užsakymą salonuose kurtų drabužių verslas

Kai garsūs madų namai daugybę lėšų leidžia reklamai, pardavimams ir darbuotojams, šios gatvės siuvėjai samdo vos keliolika darbuotojų ir puikiai atlaiko konkurenciją – apyvarta auga, nors kostiumas kainuoja apie 3,5 tūkst. svarų.

Čia lyg sustojęs laikas. Nepriekaištingai apsivilkę siuvėjai ant medinių stalų kruopščiai kerpa drabužius, kurių savininkų nepriimta vadinti vardais, tik „sere“. Užsakymų knygoje – Charlie Chaplino, Laurence Olivier, Gary Cooperio vardai. Ši atelje siuva kostiumus ir sosto įpėdiniui princui Charlesui, o dabar vilioja ir ne tokius išskirtinius klientus.

Pernai čia apyvarta siekė 4 mln. svarų, ūgtelėjo 17 proc. Nesiskundžia ir kiti Savile Row salonai. Klientai sako, kad čia pirktas kostiumas – savotiška investicija.

„Aš vis dar vilkiu kostiumus, kuriuos įsigijau prieš penkerius ar šešerius metus. Jeigu priaugi svorio (o į tai linkę daugelis vyrų), jie paplatina kostiumą, nereikia jo išmesti ir pirkti kito“, – paslaugų kokybe džiaugėsi vienas salono klientas Jamesas Massey.

Tokių salonų klientai – tie, kurie gali sau leisti tai, kas geriausia. Garsus aktorius E. Foxas, filmo „Šakalo diena“ herojus – jau 55-erius metus marškinių salono, kuriame jie kerpami kaip seniau, klientas.

„Mane čia traukia ir žmonės: su ponu Batcheriu mielai pasikalbu lyg namuose. Juk kai tave pažįsta, įsigyji būtent tai, ko nori, tegu išleidi kiek daugiau svarų“, – atviravo aktorius Edwardas Foxas.

Kodėl pagal užsakymą siūti darbužiai išgyvena renesansą? Greičiausiai todėl, kad brangiau sumokėję, žmonės nori kokybės. Ir Malboro kunigaikštis, ir paprastas žmogus, sutaupęs nepriekaištingiems marškiniams. Todėl neišleisdami nė cento reklamai, šimtmečius gyvuojantys salonai atlaiko konkurenciją ir traukia norinčius įsigyti tikrą anglišką kostiumą.