Mūsų prosenelės užuolaidų artimiausiame prekybos centre nusipirkti negalėjo ir langus dengė savo austomis drobėmis. Natūrinis ūkis, sako Rūta Stankuvienė, moteris išmokė visų amatų. Etnografijos specialistė pastebėjo: kad ir kaip keistųsi mados, laiko ratas vis atsisuka atgal, ir moterys namus puošia savais rankdarbiais...
Užuolaidos ir žiūrėjimas pro langą lietuvių valstiečių gyvenime atsirado palyginti neseniai.
Anksčiau užuolaidų nereikėjo, pirmieji langai buvo iš kiaulės pūslės, kurios tik praleisdavo šviesą.
19 amžiaus pradžioje dūminėse pirkiose atsiradę langai buvo nedideli - 48x50 centimetrų, keturių įstiklintų dalių (šybų). O jau 19 a. pabaigoje langai daryti didesni - 60-68 centimetrų pločio ir 70-77 centimetrų aukščio. 20 amžiaus pradžioje jų plotis siekė apie 80 centimetrų, aukštis - vieną metrą...
Apie 1930-uosius vienkiemių namuose pradėjo plisti dideli langai iš penkių įstiklintų dalių, su atidaroma viršutine dalimi.
Pirmosios užuolaidos - langinės
Kol nebuvo užuolaidų, jas atstodavo langinės, puoštos išpjaustytomis širdelėmis. Jų reikėjo pirmiausia ne dėl grožio - širdelė proseneliams rodė paros metą už lango. Vėliau atsirado užuolaidos, kurių pirminė paskirtis buvo apsauga nuo dulkių, vabzdžių, saulės. (Dėl tų pačių priežasčių užuolaidas kaip drobulę, maršką naudojo dar urve gyvenantis žmogus.)
Užuolaidomis buvo atitveriami atskiri kambariai tėvams, vaikams, jomis dengtos ir krosnys. Pradžioje užuolaidos buvo reikalingos praktiniais sumetimais. Estetinė funkcija atsirado vėliau, didėjant langams ir keičiantis gyvenimo būdui.
Madas diktavo laikas
Mūsų prosenelės drobes užuolaidoms, kaip ir visą kraitį, audė pačios. Austomis ir įvairia technika siuvinėtomis ar nertomis tinklinėmis užuolaidomis namai būdavo puošiami pagal to meto gyvenimo būdą, galimybes.
Užuolaidose išausti ar išsiuvinėti raštai atsikartodavo lovatiesėse, takeliuose. Audimui ir rankdarbiams moterims laiko likdavo ilgesniais rudens ir žiemos vakarais. Kaip atrodys lango uždangalas, priklausydavo nuo turimų audimo staklių, siūlų, moterų nagingumo, sumanumo.
Kol langai buvo mažesni, užuolaidų karnizus atstodavo siūlas, apsuktas už vinučių. Keičiantis langų dydžiui, atsirado karnizai, o plėtojantis pramonei ir keičiantis gyvenimo būdui, - kito ir užuolaidų mados.
Pradėjus statyti didesnius, erdvesnius namus, atsirado svečiams skirtas salonas (svetainė), pradėtos kabinti grindis siekiančios naktinės ir dieninės užuolaidos. Atvežtiniai iš miesto audiniai langus leido puošti įmantriau.
Lietuvei moteriai tapus kolūkiete ar fabriko darbininke, laiko rankdarbiams likdavo mažiau, ir tos pačios, pavyzdžiui, nertos tinklinės užuolaidos buvo siuvinėjamos paprasčiau įterpiant tik keletą detalių.
Namus puošė šventieji bei gėlės
Kol užuolaidos tebuvo praktiškas daiktas, namus puošdavo šventųjų paveikslai, Nukryžiuotasis ir gėlės.
Ant palangių statomos kambarinės gėlės buvo gerai pažįstamos kaimo žmogui - pelargonijos, mirtos, šalavijai, jeronimai, paparčiai, fikusai ir kitos. Vazoninės gėlės augintos ne tik dėl jaukumo, bet ir dėl gydomųjų savybių.
Laikui bėgant užuolaidos tapo neatsiejama interjero detale, tačiau neprarado ir savo pagrindinių funkcijų. Vienos šeimininkės nori apsaugos nuo išorinių veiksnių, privatumo, kitos - atvirkščiai: per langus nori įsileisti kuo daugiau pasaulio...
Angelė MOCKUTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą