Veltinukai tinka ir nuotakai

Veltinukai tinka ir nuotakai

Šiau­liuo­se gy­ve­nan­ti Val­de­ma­ra Pau­laus­kie­nė dau­giau nei me­tus ve­lia vel­ti­nu­kus. Šiais na­tū­ra­lios vil­nos kam­ba­rio ba­tu­kais džiau­gia­si ne tik pa­ti, bet ir jos pust­re­čių duk­ry­tė Ga­bi­ja, vy­ras, gau­sus bū­rys drau­gų ir ar­ti­mų­jų. Kol kas rank­dar­bi­nin­kė ne­drįs­ta po­mė­gio sie­ti su atei­ties vers­lu, bet at­si­sa­ky­ti jo ne­ža­da.

Pra­džia – na­tū­ra­lu­mo paieš­kos

Pir­muo­sius vel­ti­nu­kus, pa­si­nau­do­ju­si in­ter­ne­te ras­tais paaiš­ki­ni­mais, Val­de­ma­ra vė­lė duk­ry­tei.

"Mū­sų ma­žo­ji la­bai sirg­da­vo – gri­pas, ko­su­lys, slo­ga bu­vo nuo­la­ti­niai pa­ly­do­vai. Įvai­rūs gy­do­mie­ji si­ru­pė­liai ta­po ko­ne kas­die­niu jos "mais­tu". Pra­dė­jau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, kaip slo­pin­ti pra­si­de­dan­čią li­gą liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis. Ra­dau pa­ta­ri­mą: vai­ku­čio pa­du­kus tep­ti jo­du ir apau­ti vil­no­nė­mis ko­ji­ny­tė­mis ar­ba vel­ti­nu­kais", – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Ka­dan­gi vil­no­nių, jos pa­čios megz­tų ko­ji­ny­čių jau bu­vo pil­ni na­mai, jau­nai mo­te­riai pa­si­da­rė smal­su, kas tie "vel­ti­niai".

Pa­ban­dė pir­mą kar­tą, ant­rą, tre­čią... "Da­bar džiau­giuo­si, kad ne­nu­si­lei­dau in­ter­ne­ti­niams ko­men­ta­rams, ku­riuo­se pra­de­dan­tie­siems ne­pa­ta­ria­ma mė­gin­ti vel­ti ba­tu­kų, nes tai jiems – per sun­ki už­duo­tis", – šyp­so­si Val­de­ma­ra.

Pir­ma­sis bly­nas bu­vo tik tru­pu­tį pri­svi­lęs. Ga­bi­ja, vos apau­ta ma­mos vel­tais vel­ti­nu­kais, im­da­vo griu­vi­nė­ti, slys­da­ma ant grin­dų.

"Vė­liau su­ži­no­jau, kad ant vel­ti­nių rei­kia pri­siū­ti odi­nius pa­du­kus ar­ba juos iš­tep­ti skys­tu la­tek­su, ku­rio ga­li­ma nu­si­pirk­ti dai­lės reik­me­nų par­duo­tu­vė­se", – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si jau­na mo­te­ris.

Po­mė­gis rei­ka­lau­ja fi­zi­nių pa­stan­gų ir lai­ko

No­rint vel­ti šla­piai, rei­kia ir leng­viau, ir su­dė­tin­giau ran­da­mų reik­me­nų. Šiau­liuo­se Val­de­ma­ra sa­kė ne­ran­dan­ti pirk­ti no­ri­mų spal­vų vil­nos kar­ši­nio ir sluoks­nos velti. Juos įsi­gy­ja in­ter­ne­tu. Sluoks­ną nau­do­ja švel­nes­niems kam­ba­rio ba­tu­kams pa­ga­min­ti, kar­ši­nio ba­tu­kai – na­tū­ra­les­ni, bet šiurkš­tes­ni.

Ant sta­lo rank­dar­bi­nin­kė pa­si­tie­sia plė­ve­lę su oro bur­bu­liu­kais, ant jos – ba­to pa­do šab­lo­ną, iš­kirp­tą iš sta­ty­bi­nių me­džia­gų par­duo­tu­vė­je pirk­to pa­klo­to.

Ant šab­lo­no de­da rei­kia­mą ga­ba­lė­lį vil­nos kar­ši­nio ar sluoks­nos ir vis­ką už­den­gia me­džia­gi­niu tink­le­liu, pa­vyz­džiui, ne­be­rei­ka­lin­gu užuo­lai­dos ga­ba­lė­liu – tiu­liu.

"Ta­da pi­lu karš­tą mui­li­ną van­de­nį (su įpras­tu ūkiš­ku mui­lu) ir ge­rą va­lan­dą ko­čio­ju. Ba­tu­kų for­mą iš­gau­nu vė­liau, vil­ną vel­da­ma ant spe­cia­laus kie­to plas­ti­ko le­ka­lo. Šis dar­bas rei­ka­lau­ja daug fi­zi­nės jė­gos", – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Rank­dar­biui rei­kia ne tik jė­gos, bet ir lai­ko. Mat pra­dė­to vel­ti­nio, ki­taip nei, pa­vyz­džiui, mez­gi­nio, pa­lik­ti ne­ga­li­ma. Jį pra­dė­jęs iš kar­to tu­ri ir už­baig­ti.

Pa­ga­min­ti ba­tu­kų po­rą Val­de­ma­ra už­trun­ka apie tris va­lan­das. "Dar­buo­juo­si, kai duk­re­lė dar­že­ly­je, ar­ba ją kas nors pri­žiū­ri", – sa­kė šiuo me­tu ne­dir­ban­ti jau­na ma­ma.


Gra­žu ir svei­ka

Kam­ba­rio ba­tu­kus Val­de­ma­ra puo­šia įvai­riai: vel­to­mis gė­ly­tė­mis ar ki­tais ak­cen­tais, siu­vi­nė­to­mis de­ta­lė­mis, ka­ro­liu­kais.

"Esu pa­da­riu­si vel­ti­nu­kų po­rą nuo­ta­kai ap­siau­ti ry­te po pir­mo­sios nak­ties. Juos su­vars­čiau at­la­si­ne juos­te­le", – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

No­ri­mus raš­tus, pie­ši­nius, spal­vų de­ri­nius au­to­rė iš­gau­na ir iš kar­to vė­li­mo me­tu su­jung­da­ma ke­lių spal­vų vil­ną.

Val­de­ma­ra ti­ki­na, kad, avint vel­ti­nu­kus, at­ro­do, tar­si bū­tum ba­sas. "Jei mėgs­ta­te vaikš­čio­ti ba­so­mis, žie­mą ant ba­sų ko­jų avė­ti vil­no­nes ko­ji­nes, pa­tiks avė­ti ir vel­ti­nius", – ti­ki­no ant ba­sų ko­jų sa­vo su­kur­tus kam­ba­rio ba­tu­kus avin­ti au­to­rė.

Jos pa­tir­tis ro­do, kad taip ne­šio­jant vel­ti­nius ko­jos žie­mą ne­šą­la, o kai na­muo­se su­šy­la – ne­pra­kai­tuo­ja. Ži­no­ma, vel­ti­nius ga­li­ma au­tis ir už­si­mo­vus ko­ji­nes. Kad vel­ti­niai ne tik šil­dy­tų, bet ir ma­sa­žuo­tų ko­jas, į juos ga­li­ma įber­ti grū­dų, pa­vyz­džiui, ru­gių.

Pak­laus­ta, ar pa­si­tei­si­no liau­diš­kas pa­ta­ri­mas, pa­ska­ti­nęs pra­dė­ti vel­ti vel­ti­nius, Val­de­ma­ra šyp­te­lė­jo: "Pa­na­cė­jos neat­ra­dau, bet jo­du iš­tep­ti pa­du­kai ir ant jų už­de­da­mi vel­ti­nu­kai įvai­rių per­ša­li­mo li­gų simp­to­mus mū­sų Ga­bi­jai tik­rai pa­leng­vi­no".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder