Teoriškai valdžia turėtų dirbti tautos labui, tačiau teorines žinias mūsų galingieji pamiršo jau pirmosiomis savo darbų dienomis. Viskas daroma tik dėl to, kad žmonėms reikėtų kuo daugiau susiveržti diržus, jog jiems būtų kuo sunkiau, kad jie būtų kuo nelaimingesni, kad tauta ne vienytųsi, o skaldytųsi ir apskritai net neturėtų minčių apie mėgavimąsi gyvenimu Lietuvoje.
Kaip viena iš šių neeilinių valdžios sugebėjimų atšakų yra sostinės puošimas. Kitaip to ir nepavadinsi. Juk apie kai kuriuos Vilniaus miesto objektus „pavydžiai“ (nesulaikydami juoko ir patyčių) jau ne vienus metus kalba ne tik kiti mūsų šalies miestai, bet ir visas pasaulis.
Puikiausias neblėstančio sostinės grožio pavyzdys - surūdijęs vamzdis Neries krantinėje. Prieštaringai vertinamas ir apie save „malonių“ kalbų dar ir dabar išgirstantis meno kūrinys Vilnių puošia jau jubiliejinį dešimtąjį sezoną. Džiugu.
Tačiau esminis klausimas vėlgi išlieka toks pat, o kam jo reikėjo, jeigu jau žmonėms mielasis vamzdis taip nepatinka? Atsakymas vėlgi tas pats, kaip ir su bunkeriu Lukiškių aikštėje.
Žinoma, kad valdžiai. Suorganizuoti mistinę idėjos vertinimo komisiją ar žmonių apklausą „iš oro“ sugebėtų ir trečiokas, tad viskas tarsi teisinga - tauta nusprendė, valdžia padarė.
Tad fantazuoti apie visus vienijantį Vytį (kurio atvaizdas puošia kas antrą automobilį, daugumos rūbus) nebereikėtų, tikrieji žmonių norai į valdžios ausis neina.
Taigi taip ir gyvename didelėje valdžios žaidimų aikštelėje, kur styro vamzdžiai, pūpso „bačkos“ bei bunkeriai. Istorijai, kultūrai, pagarbai, vertybėms ir grožiui čia vietos nėra. Savaime suprantama, juk marionetės lėlių namuose gali išgyventi ir be patogumų, jaukumo. Svarbiausia, kad tas, kuris judina virveles, būtų laimingas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą