Naujai išrinktas Seimas dar nepradėjęs dirbti jau sulaukė nemažai kritikos: kultūrininkai skundžiasi, kad, partijoms dėliojant akcentus, šalies kultūra vis dar nėra įvardijama prioritetu, liberalų rinkėjai tikina, kad svarbiau už partnerystės įteisinimą yra ratifikuoti Stambulo konvenciją, Simonas Gentvilas taip užsitraukė miškų saugotojų nemalonę, jog šie net sukūrė peticiją, kad jis nebūtų paskirtas aplinkos ministru, o Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė sukėlė tikrą diskusijų bangą dėl vaiko pinigų.
Kritiką žeria ne tik rinkėjai: Lietuvoje Seimui ir Vyriausybei taikomą 100 dienų moratoriumą kritikai akivaizdžiai pasirengusios išlaikyti ne visos politinės jėgos.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Algio Krupavičiaus teigimu, 100 dienų moratoriumas kritikai jau kelios kadencijos yra labiau nominali taisyklė, kurios laikomasi su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis. Politologė Rima Urbonaitė pabrėžia, kad šalies rinkėjams objektyviai pažvelgti į situaciją trukdo nepamatuoti lūkesčiai, kad viskas turi keistis jau kitą dieną po rinkimų.
100 dienų atokvėpio nebus?
Demokratinėse šalyse gyvuoja tradicija nekritikuoti darbą pradėjusios Vyriausybės, į postą įžengusių valstybės vadovų. Jiems paprastai suteikiama 100 dienų „įsivažiavimui“.
Į Seimą išrinkti trys Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) atstovai – Zigmantas Balčytis, Andrius Palionis ir Jonas Pinskus – bene iš karto pareiškė, kad laikysis 100 dienų moratoriumo ir valdžiai neoponuos. LSDP prezidiume nutarta, kad COVID-19 pandemijos sąlygomis ypač svarbu visų politinių jėgų susiklausymas ir solidarumas.
Tačiau tokios pozicijos laikosi ne visos politinės jėgos. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė Agnė Širinskienė, paklausta apie 100 dienų moratoriumą kritikai, teigė, kad jei naujoji dauguma keis valstiečių pradėtus darbus ar prieštaraus vertybinėms nuostatoms, kritikos neabejotinai bus.
„Kiekvienos partijos ar frakcijos, ar žmogaus sprendimas yra, ką kritikuoti ir ko nekritikuoti. (...) Bet jei matysime, kad per tą 100 dienų atšaukiami mūsų sprendimai, jei, tarkime, priimami sprendimai, apie kuriuos kalbėjo prieš rinkimus Andrius Kubilius – veržtis diržus, ir tai paliečia visų žmonių gyvenimus, aš net neabejoju, kad mes kalbėsime ir kritikuosime“, – pabrėžė A. Širinskienė.
LVŽS atstovė taip pat akcentavo, kad kritikos sulauks ir bandymai įteisinti vienalytes partnerystes ar dekriminalizuoti lengvų narkotikų vartojimą.
„Lygiai tas pats, kalbant apie vertybinius sprendimus, kuriuos žada liberalai priimti: tai ir homoseksualių asmenų santuokų ar partnerysčių įteisinimas, tų pačių kanapių legalizavimas ir t. t. Tai yra kertiniai sprendimai, kur yra mūsų programoje pasakyta, kad mes to tikrai nedarysime, būtų labai keista, jei politinė jėga, kuri rinkėjams įsipareigoja vienaip, staiga po rinkimų pradėjus priiminėti sprendimus elgtųsi kitaip“, – sakė A. Širinskienė.
Agnė Širinskienė © Vygintas Skaraitis / Fotobankas
Mykolo Romerio universiteto lektorė, politologė R. Urbonaitė teigė, kad jos tokia A. Širinskienės pozicija visiškai nestebina.
„Manau, kad yra tam tikras rodiklis šios, jau nueinančios, valdžios, kaip jie apskritai žiūri į visą procesą. Žiūrėkite: tryliktos pensijos istorija, man atrodo, yra labai iškalbinga. Mes matėme daug skambių frazių, patikinimų apie teigiamą Vyriausybės išvadą, ir tai prasidėjo nuo spalio 1 d. Vyriausybės posėdyje ši išvada dar nėra svarstyta, o Ramūnas Karbauskis jau pasakė, kad dėl 13 pensijos Seime balsavimo nebus. Jie apskritai nėra linkę tesėti savo pažadų.
Politologės manymu, valstiečiai apskritai nesuinteresuoti duoti atokvėpį valdantiesiems.
„Tai, kad bus ta kažkokia trijų mėnesių tylos ar santūrumo pauzė, aš labai labai nustebčiau. Be to, LVŽS nėra iš to jokios naudos. Manau, kad jie elgsis taip, kaip jie elgėsi visada, ir jie nemato visiškai jokios prasmės leisti naujai valdžiai „įsivažiuoti“, pradėti darbus ar susipažinti su situacija, kokia ji yra“, – kalbėjo politologė.
R. Urbonaitė akcentavo, kad šalies politikai labai svarbu turėti stiprią opoziciją, kurios šiuo metu pasigendama.
„Išlieka klausimas, ar opozicija bus konstruktyvi, ar ne. Neturiu labai daug iliuzijų, kad mes pamatysime kažkokį labai konstruktyvų darbą ir opoziciją kaip tokį „efektyvų filtrą“. Nors aš visada sakau, kad efektyvios opozicijos mums labai reikia, kas joje bebūtų. Kol kas daug viltingų ženklų tikrai neturiu“, – vertino R. Urbonaitė.
Simonas Gentvilas
Dar nepradėjus darbų – peticija
Liberalų sąjūdis iškart po rinkimų startavo su pareiškimu, kad Vyriausybėje ketina siekti trijų postų – į ekonomikos ir inovacijų ministrus siūlys Kauno mero patarėją Simoną Kairį, o į aplinkos apsaugos – partijos pirmininkės pavaduotoją Simoną Gentvilą, švietimo ministro kandidato partija neatskleidžia.
Praėjusią kadenciją Seime Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoju buvęs Liberalų sąjūdžio frakcijos narys S. Gentvilas, šioje kadencijoje dar tik spėjęs pasimatuoti ministro portfelį, spėjo iš karto užsitraukti nemalonę, pareiškęs, kad Lietuvoje kertama per mažai miškų.
„Miškas – ne nafta, kuri gali pagulėti, kol kažkada bus išsiurbta. Laiku nenupjautas miškas pūva, tampa malkomis ir į atmosferą išleidžia sugautą CO2. Miškas Lietuvoje kertamas per lėtai. Tai žalinga ir klimatui, ir biudžetui“, – toks S. Gentvilo komentaras socialiniuose tinkluose netruko užsitraukti pykčio bangą.
Interneto platformoje Peticijos.lt jau buvo žaibiškai surinkta beveik pustrečio tūkstančio parašų, prašančių neleisti Liberalų sąjūdžiui perimti Aplinkos ministerijos.
S. Gentvilas puolė teisintis, kad šie jo žodžiai – iš konteksto ištrauktas 4 metų senumo komentaras, kuriuo nesididžiuoja ir kuriame kalbėjo apie miškų ūkininkavimą.
Komunikacijos specialistas Arijus Katauskas, vertindamas tai, ar iš tiesų galėtų viena neatsargi S. Gentvilo žinutė kainuoti jam postą, teigė, kad šiuo atveju svarbesniu aspektu išlieka tai, kiek bus principinė liberalų derybinė pozicija, o ne tai, kaip S. Gentvilas sugebės suvaldyti paties sukeltą krizę.
„Viskas priklauso nuo to, kokie bus interesai. Ši žinutė, kurią jis paleido, net ir prieš 4 metus yra kliuvinys. Ši ministerija yra labai svarbi ir įtakinga, ir jos siekiančios interesų grupės gali tuo pasinaudoti. S. Gentvilas – žinomas politikas, tačiau jis tikrai nėra iš tos neliečiamųjų eilės. Manau, kad tai yra puikus pavyzdys, kaip senos žinutės, kurios yra nepataisomos ir neišsprendžiamos iš karto pateikiant vertinimus, anksčiau ar vėliau gali tapti rimtu kliuviniu.
A. Katauskas akcentavo, kad miškų kirtimas – ypač aštri ir daug diskusijų visuomenėje kelianti problema.
„Turint omenyje šios žinutės jautrumą, turint omenyje, kaip visuomenė žiūri į šiuos klausimus, gali pamaišyti S. Gentvilui realiai pretenduoti arba užsitikrinti postą, kurio jis siekia“, – vertino komunikacijos specialistas.
Algis Krupavičius © Andrius Ufartas / Fotobankas
100 dienų atokvėpis – labiau graži taisyklė nei praktika
Vytauto Didžiojo universiteto politologo prof. Algio Krupavičiaus nuomone, 100 dienų nekritikavimo praktikos jau kelias kadencijas laikomasi vargiai – prie to prisidėjo ir buvusi šalies prezidentė, ir žiniasklaida.
„Tai, ar 100 dienų moratoriumo bus laikomasi, labai priklauso nuo opozicijos požiūrio. Jei prisimintume 2012 m., apskritai buksavo parlamentinės daugumos formavimo procesas, nes Konstitucinis Teismas svarstė rinkimų daugiamandatėje ir kai kuriose vienmandatėse apygardose teisėtumą. Darbo partija iš tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės pusės buvo laikoma persona non grata valdančiojoje koalicijoje – tiesiai ir aiškiai duota suprasti, kad Darbo partija neturėtų būti koalicijos partneriu. Sakyčiau, kad 2012 m. moratoriumo kritikai išvis nebuvo“, – konstatavo politologas.
A. Krupavičiaus nuomone, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) formuojant koaliciją, tokios aršios priešpriešos jau nebuvo – net tuometinė prezidentė D. Grybauskaitė laikėsi atokiau ir nesistengė diskredituoti pasirinktų ministrų, rengdama jiems anglų kalbos egzaminus. Politologo nuomone, didesnį vaidmenį žeriant kritiką tuo laikotarpiu suvaidino žiniasklaida.
„Jei grįžtume į 2016 m., tuomet išvis buvo atsiradęs posakis situacijai apibūdinti „ne tuos išrinko“. Aišku, tokios aštrios konfrontacijos kaip 2012 m. nematėme, tačiau LVŽS kaip valdančiosios daugumos partija tikrai pateko į kryžminę ugnį.
Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pusės buvo lyg ir noro dalyvauti formuojant valdančiąją koaliciją, tačiau kai paaiškėjo, kad taip nebus, buvo šaudoma iš visų galimų ir negalimų kritikos pabūklų.
Tiesa, prezidentė tuomet laikėsi gerokai santūriau – nei ministrams kalbos egzaminus rengė, nei kritikavo“, – sakė politologas.
A. Krupavičius akcentavo, kad būtent žiniasklaida tuo laikotarpiu ėmėsi traukti valdančiųjų „skeletus“.
„Žiniasklaida 2012 m. buvo nuosaikesnė, o 2016 m. kai kurie žiniasklaidos atstovai ir žinomi žurnalistai labai kritiškai komentavo ar ėmė interviu su naujais parlamentinės daugumos lyderiais iš LVŽS.
Į kelias nepatogias situacijas buvo patekęs Viktoras Pranckietis, gana greitai kilo vadinamasis Gretos skandalas“, – priminė politologas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą