100 Seimo dienų - nuolatinė įtampa

Politika

Lauras BIELINIS, politologas, profesorius:

Pirmiausia į akis krito tai, kad šią kadenciją labai neaktyvi opozicija. Kita vertus, per pirmas šimtą dienų ji ir negalėjo labai pasireikšti. Ir dėl kelių priežasčių. Matome, kad opozicijos viduje yra problemų, įvykių, kurie sukelia tam tikrą sumaištį. Tai ir konservatorių pirmininko rinkimai, ir liberalų buvimas teisminiame procese dėl korupcijos, kuris dar nesibaigęs ir nežinia kaip baigsis, nes neaišku, kaip liberalai, kaip partija, į tai yra įtraukta. Dėl šitų priežasčių opozicija yra tam tikra prasme susilpninta. Dėl tų priežasčių opozicija ir savo lyderio negali išsirinkti. Kaip jį išsirinkti, jei partijos savo viduje dar nėra apsisprendusios iki galo.

O viso Seimo darbas per pirmąsias šimtą dienų buvo sujauktas, daug chaoso. Irgi dėl daugelio priežasčių. Tai ir naujosios valdančiosios daugumos įsibėgėjimo problema, nes daugelis pirmą kartą pateko į Seimą ir yra valdžioje, todėl negali efektyviai veikti nuo pirmos dienos. Tai ir paties Seimo veiklos pradžios niuansai, susiję su Seimo vadovybės, Seimo struktūrų formavimu bei nusistovėjimu. Kita vertus, jei per pirmas šimtą dienų Seimas veiktų labai efektyviai, tai padarytų daug klaidų. Todėl manau, kad tas lėtumas, neskubėjimas yra iš dalies ir pozityvus dalykas. Nes, norint veikti efektyviai, reikia gerai suvokti situaciją. Tiek valdantieji, tiek opozicija kol kas dar bando išmokti veikti.

Tiesa, šiuo atžvilgiu šios kadencijos Seimas neišsiskiria iš kitų. Visada pirmi mėnesiai būna vangūs, nes per juos pirmiausia reikia suformuoti Seimo vadovybę, komitetus. Išimtis buvo gal tik 2008-aisiais, kai buvo vykdoma naktinė reforma. Nesiimsiu vertinti, ar ji pasiteisino. Kita vertus, manau, kad jai buvo pasiruošta iš anksto, o laimėjusios dešiniosios jėgos realizavo tai, kas iš anksto buvo paruošta.

Finansai, ekonomika

Povilas GYLYS, ekonomistas, profesorius:

Pirminis įspūdis - mūsų nomenklatūra daro viską, kad politinis darbas, politinė veikla neprasidėtų. Aš esu kritiškas dabartinės Vyriausybės atžvilgiu, tačiau reikia pripažinti, kad daroma viskas, jog politinė valdžia būtų parklupdyta ir elgtųsi taip, kaip reikia nomenklatūrai. Į šį procesą įtraukta ir didžioji dalis žiniasklaidos, išskyrus „Respublikos“ leidinių grupę, kuri yra konstruktyvi. Mes paskandinti skandaluose ir skandalėliuose. Jiems buvo pagrindo, bet valstybės valdymas yra svarbiau, tai galiu pasakyti kaip valstybės valdymo žinovas. Susidaro įspūdis, kad ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje liberalioji nomenklatūra arba nesuvokia, kas yra viešieji interesai, arba trikdo valstybės funkcionavimą atlikdama kažkieno užduotį.

Nepaisant trukdymo dirbti, reikia pripažinti, kad buvo ir klaidų, skubėjimo. Paskubėta dėl smurto, kai dėl vieno atvejo neįsigilinę tėvus iš anksto padarėme nusikaltėliais. O tai yra šeimos ekonomika - naujosios kartos ugdymas. Mes išugdysime žmogų, kuris turi teises, bet neturi jokių pareigų, žmogų, kurį auginsime šiltnamio sąlygomis ir išleisime į pasaulį, kuriame sąlygos bus visai kitokios. Nematau rimto, strateginio darbo. Tikiuosi, kad kol kas tik dėl to, jog valdantiesiems neduodama dirbti. Tačiau matau, kad valdančioji dauguma klupdoma, jai primetamos liberalios vertybės. Manau, kad tam koalicija paklus, nes iš principo valdo ne ji, o tie, kas turi galią. Labai įdomios paralelės su Amerika, kur vyksta tylus perversmas.

Švietimas, kultūra

Krescencijus STOŠKUS, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras:

Girdėdamas valstiečių-žaliųjų pažadus prieš rinkimus tikėjausi, kad kultūra pagaliau nebebus podukros vietoje. Tačiau dabar vis mažiau tikiuosi.

Mane labai nuliūdino silpna kultūros ministrės kandidatūra, galbūt pati silpniausia per visą istoriją. Žmogus mažai tegyvenęs savoje kultūroje, jam pačiam reikia prigyti. O kultūrai reikia užsiangažavusio žmogaus. Užsiangažavusio ne žodžiais, o savo gyvenimo būdu. Reikia įsišaknyti kultūroje, kad galėtum jai daryti įtaką. O kai esi svečias kultūroje - arba turi nurodymus vykdyti, arba daryti kvailystes. Pavyzdžiui, kad ir dėl to Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje. Susirinko žmonės, pažadėjo surinkti pinigų, o ministrė nepritarė paminklo statymui, nes esą dar reikia diskutuoti, nors dėl paminklo diskutuojama jau nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Bijau, kad ir kitais kultūros klausimais visus ketverius metus tebus diskutuojama.

Dabar kultūringumo kriterijai iš viso ištrinami. Negirdėjau net debatų, kaip profesionalia kultūra pakeisti smurto ir panašaus pobūdžio „kultūrą“. Smulkmenos, žaisliniai dalykai užgožia fundamentalius dalykus. Kultūra plačiąja prasme yra gyvenimo būdas, tačiau jo kol kas neketiname keisti, maudomės smulkmenose, tokiose kaip tautinio kostiumo pasiuvimas. Tai netrukdo, tačiau neturi užgožti svarbesnių dalykų, detalės neturi užgožti esmės.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“