Kodėl apie Bendrojo pagalbos centro (BPC) galimybes padėti į nelaimę patekusiems žmonėms imta aiškintis tik dabar, „Respublika“ klausinėjo šio centro viršininko Artūro KEDAVIČIAUS.
- Ar sutinkate su vidaus reikalų ministro kritika, kad už situaciją BPC, kai šeštadienį nebuvo nustatyta skambinusios merginos buvimo vieta, atsakomybę turėtumėte prisiimti jūs?
- Aš labai aiškiai noriu pasakyti du dalykus. Pirmas: aš esu statutinis tarnautojas ir politikų pasisakymų nekomentuoju. Antras dalykas: Bendrasis pagalbos centras nenustato skambinančiojo vietos. Tai turi padaryti ryšių operatoriai - nustatyti ją ir pateikti BPC. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Kodėl - dabar aiškinasi Ryšių reguliavimo tarnyba.
Tiesą sakant, tai yra pirmas atvejis, kai iškyla tokia problema. Mes gauname apie 260 tūkst. skambučių per metus, iš jų dauguma tušti arba chuliganiški. Tikrų skambučių, kad reikėtų skubios pagalbos ir dar nustatyti skambinančiojo vietą, nes jis pats nežino, labai mažai.
- Norite pasakyti, kad iki šiol norint nustatyti vietą, iš kur skambinama, tokių problemų nekildavo?
- Taip. Iš šio kiekio buvo tik mažiau negu 1 proc. skambučių, kai prašyta realios pagalbos. Be to, dažniausiai žmonės ir patys žinojo, kur jie yra. Net ne dažniausiai, o visais atvejais, išskyrus Panevėžio.
- Tai dėl to ir nebuvo reikalaujama, kad operatoriai rodytų skambinančiojo buvimo vietą net jeigu skambinama be SIM kortelės?
- Aš kėliau tą problemą. Bet aš neturiu tokių galių, kad galėčiau ryšių operatoriams duoti kažkokius nurodymus atlikti investiciją ir įrangą įdiegti jų tinkle. Aš kreipiausi, kaip ir priklauso, pagal subordinaciją į savo vadovybę (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą - red. past.), ji informavo toliau. Ministras pasakė, kad pradėjęs dirbti jau žinojo tą problemą. Kad ji yra, Ryšių reguliavimo tarnyba raštu buvo informuojama ir praėjusiais ir užpraėjusiais metais. Niekas negalvojo, kad ta problema gali sukelti tokių skaudžių pasekmių. Pavyzdžiui, ES yra devynios valstybės, kur draudžiama naudotis įrenginiais be SIM kortelės. Mes ir siūlėme iš tikrųjų įvertinti tą patirtį.
- Ministras sako, kad jūs kaip BPC viršininkas, matydamas, kad niekas nereaguoja, turėjote būti atkaklesnis.
- Kai sako, kad padarei ne viską, visada būsi kaltas. Niekas nepadaro visko. Jeigu aš būčiau žinojęs, kad taip atsitiks. Tai ne vienintelė problema, kurią man tenka spręsti. Jeigu būčiau žinojęs, kad ši problema gali sukelti tokių skaudžių pasekmių, aš visus kitus reikalus nustumčiau į šoną ir, kaip ministras sako, garsiau rėkčiau. Vienas dalykas, kas galėjo žinoti, kad taip gali būti. Antras dalykas, mano, kaip įstaigos prie ministerijos vadovo, pozicija yra labai žema, kad aš galėčiau ministrui pirmininkui ar kažkam sakyti. Aš ministrą pirmininką vakar (pirmadienį - red. past.) pirmą kartą gyvai mačiau.
- O kodėl siūlėte atsisakyti naudotis įrenginiais be SIM kortelės? Ar tai nebūtų pagalbos besišaukiančių žmonių palikimas nelaimėje?
- Čia buvo siūlymas pasvarstyti, nes pačioje Europos Komisijoje iki šiol plačiai diskutuojama, kas yra įrenginys be SIM kortelės. Ar tai telefonas, ar ne. Tų įrenginių yra visokių, planšetiniai kompiuteriai ir pan. Daikto priklausomybę telefoniniam tinklui nusako būtent SIM kortelė. Vienintelis numeris, kuriuo galima paskambinti be jos, yra 112.
Jeigu SIM kortelės nėra, automatiškai kyla keletas problemų. Viena - tas daiktas nebeturi numerio telefono tinkle ir į jį nebegalima atskambinti. Pavyzdžiui, žmogus paskambino, pranešė, kad atsitiko nelaimė, pokalbis nutrūko, o atskambinti atgal nėra galimybės. Ir antra - tikrai yra problema nustatyti tų įrenginių buvimo vietą. Kalbu ne tik apie Lietuvą. Kiek aš žinau, Europoje yra šalių, kurios sprendžia tas pačias problemas, bet sprendimų nėra.
- Kartais priekaištaujama, kad negalima prisiskambinti BPC, o prisiskambinus operatorės ilgiausiai klausinėja, kas iš kur skambina, reikalauja pasakyti pavardę. Atrodo, jeigu BPC mato numerį, tai ir vieta automatiškai nustatoma. O juk žinome, kad kartais sekundės brangiai kainuoja.
- Turėkite galvoje, kad reikalinga susieti du dalykus. Reikia tikslinti, ar tai, ką mes matome, atitinka tikrovę. Skambinant iš mobiliojo tinklo, informaciją apie vietą turime su paklaida. Tai yra bokšto krypties paklaida. Mieste tai gali būti keli šimtai metrų, o kaime, jeigu, pavyzdžiui, vietovė miškinga, ir keliasdešimt kilometrų. Tai ryšio operatorių technologijos. Todėl būtinai reikia pasitikslinti, kur reikalinga pagalba. Buvo toks atvejis, kai žmogus skambino ir pranešė, kad dega jo troba. Kai paklausėme, kur ji yra, atsakė: „Jūs juk ten matote“. Taip, mes matome su trijų kilometrų paklaida. O kad galima būtų suteikti pagalbą, reikia žinoti, kokios pagalbos reikia. Todėl turime klausti. Tarnybos mums pateikia patvirtintus algoritmus. Vienais atvejais yra vieni privalomi klausimai, kitais kiti. Ar yra ugnis, ar tik dūmai. Privalu paklausti, kuris aukštas, nes reikia žinoti, ar siųsti kopėčias. Kiek žmonių nukentėjo, nes, pagal taisykles, kiek nukentėjusiųjų, tiek reikia išsiųsti greitųjų. Jeigu eismo įvykis, reikia žinoti, ar žmonės prispausti, nes tada reikia gelbėtojų. Tie klausimai yra būtini ir tos kelios dešimtys sekundžių yra labai svarbios, bet ir labai svarbu, kad pagalba nuvažiuotų ten, kur reikia.
- Štai BPC išleista per 80 mln., o vis vien diskutuojame apie problemas. Ko trūksta, kad BPC veiktų be priekaištų?
- Tam reikia bent jau užbaigti mūsų projektą. Mes pradedame eksploatuoti naują centrą Vilniaus mieste. Numatyta, kad visi skambučiai į bendrąją pagalbą bus nukreipti į du centrus - Vilniuje ir Klaipėdoje. Antras dalykas yra resursai. Mūsų darbuotojų darbo krūviai milžiniški. Kad kokybiškai dirbtume, reikia daugiau žmonių, juos reikia mokyti ir dar darbo metu rengti kvalifikacijos kėlimo kursus. Perėmėme beveik visus skambučius iš policijos, bet negavome nė vienos papildomos pareigybės šiai funkcijai vykdyti. Turėdami dabartinius resursus to neišgalime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą