"Aišku, kad yra ta meilė, be meilės žmogus tokį amžių negyvensi", - sako klaipėdiečiai Barbora ir Kazimieras Mikalauskai, spalio 16 dieną švenčiantys 66-ąsias savo sutuoktuvių metines.
Pernai santuokos jubiliejų garbi pora pažymėjo Medingėnų bažnyčioje, kur kadaise ir įvyko juodviejų jungtuvės, vėl sumainė žalvario žiedus ir iš naujo priėmė santuokos įžadus. Šį kartą švęs kukliai ir jaukiai, artimųjų, gerų draugų ir kaimynų apsuptyje.
Jiedu gerai prisimena, kaip susitiko pirmą kartą. "Susitikome Kazimiero pusbrolio laidotuvėse, sėdėjome skirtingose pusėse, bet pamaniau, kad tas vaikinas baltais marškiniais atverstu kalnieriumi yra iš visų gražiausias", - prisiminė ponia Barbora. Kai išėjo laukan, vaikinai pasisiūlė palydėti ją su draugėmis, ir buvo labai patenkinta, kad Kazimieras paėmė ją po ranka. Jis, batų nenusiavęs, pernešė visas tris merginas per upę ir tik jos vienos paprašė, kad pabučiuotų. "Gyvenime neužmiršiu, kaip ji mane apsikabino ir pabučiavo", - sako vyras.
Susituokę ateities labai negalėjo planuoti, nes prasidėjo karas. Vyras slapstėsi, kad nebūtų išvežtas į Sibirą ar į frontą, iš pradžių vienas persikėlė į Klaipėdą, vėliau čia atvyko ir jauna žmona su pirmagimiu. Iki pat pensijos juodu dirbo baldų fabrike ir vadinamojoje fanerinėje.
Abu sutartinai kalbėjo, kad su metais gyventi santuokoje darėsi vis lengviau. Per tą laiką abu patyrė tai, kas turbūt skaudžiausia likimo skirta: dviejų savo vaikų mirtį...
"Mes niekada nesipykome, žinojome, kaip paprasta ir beprasmiška ginčytis, nesutarti dėl niekų. Nebūčiau galėjusi palikti vaikų be tėvo", - sakė ponia Barbora, patikinusi, kad jiedu vienas kitam dar neatsibodo. Kai kojelės neskauda, abu eina pasivaikščioti į parką, o kai sveikata prasta, du anūkai ir anūkė atskuba pagalbon. Proanūkių auga šešetas.
"Man žmona yra nepakeičiama. Ir minties nebuvo, laiko nebuvo pagalvoti apie kitus dalykus, nes visą laiką buvome užsiėmę. Taip vienas kitą ir palaikėme, niekur po vieną nebėgiojome, į teatrą ar kur ėjome kartu", - sakė vyras. Jiedu ir po sunkios darbo dienos kartu prasimanydavo, ką veikti: vyras pastatė krosnį, abu kepė šakočius, jis dar drožinėjo medinius stebuklus, o ji kaimynėms pasiūdavo kokį drabužį.
"Juodviejų visos kalbos dažniausiai būna apie karą, išgyventus vargus. Ar močiutė sukaupdavo savo skrynioje austų drobelių, ar karvutės mėsos turėjo - užeina kareiviai, ir viską iššluoja. Lopšyje lieka tik vaikas ir kryželis ant sienos. Ir vėl viskas iš pradžių. Ir kaskart vis - praradimai, praradimai; galbūt jie ir yra tokie stiprūs, kad kartu visa tai išgyveno", - įsiterpė į pokalbį vieno iš anūkų žmona Aurelija. Jai kelia nuostabą ponų Mikalauskų vienybė ir darna: "Jiems kartu nieko nėra neįveikiamo. Juokais paprieštarauja vienas kitam, bet padaro kompromisą ir abu kartu priima sprendimą. Ta šeimos stiprybė mums yra gražus pavyzdys: regis, nėra atskiro žmogaus, jiedu yra kaip vienas."
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą