Ant Alacho svarstyklių (IV)

Įspūdžiai

Pirmasis susidūrimas su Irako vietiniais gyventojais mažų mažiausiai šokiruoja - teorinės žinios apie musulmonus subyra į šipulius, kai išvysti murzinus žmones, akį merkiančias moteris ir visišką tingumą.

"Vakarų ekspresui" kartu su Lietuvos kariais vaikštant miestelių gatvėmis teko įsitikinti, kad irakiečiai, švelniai tariant, - savotiški: dėl menkniekio dienos metu visų akyse dvi šeimos vos nepaskerdė viena kitos.

O kariai į vietinius žvelgia atsargiai, su pagarba ir šiek tiek pasijuokdami iš jų keisto požiūrio į gyvenimą ar į šaudymą iš automato užsimerkus.

Mokykla - landynė

Basros regione esančios Šaibos logistinės bazės lietuvių būrio patrulis žurnalistus pirmiausiai vežė į prieš 1,5 metų už 17 tūkst. Lietuvos skirtų JAV dolerių (per 49 tūkst. litų) suremontuotą mokyklą. Lietuviai dovanų atvežė dėžę su mokyklinėmis prekėmis.

Mauza kaimelyje esanti vieno aukšto mokykla priminė valkatų landynę - tinkas nubyrėjęs, ant grindų - balos, purvas, o moksleiviai viename suole dėl vietos trūkumo priversti sėdėti po tris ar net keturis. Mokykloje, kurioje tėra penkios ar daugiau klasių, mokosi 260 vaikų.

Į susitikimą su kariais atskubėjęs mokyklos direktorius gavo pylos už tai, kad visiškai neprižiūrėjo savo valdų. Kariams buvo ne naujiena, kad irakiečiai pripratę tik imti, o patys dėl nieko stengtis nenori.

Žurnalistus ir karius per kelias minutes apspito purvini, tarsi angliukai degančiomis akimis bambizai - jie visi į fotoaparatą žiūrėjo kaip į kosminį laivą ir nuolat prašėsi nufotografuojami. Vietinės mergaitės buvo saugomos namuose.

"Sere, koks jūsų vardas? Sere, duokite vandens! Sere, sere, duokite dolerį!" - tokie šūksniai tarsi kamanių spiečius zvimbė ausyse nuolat. Tačiau praktika byloja, kad vaikams duoti dovanų nepatartina - jei gaus vienas, subėgs pusšimtis norinčiųjų.

Tiesa ir tai, kad irakiečiai į mokyklas neraginami eiti, todėl ir dabar dar yra labai daug neraštingų žmonių. Nors, pasak direktoriaus, vaikai jau nuo penktos klasės mokosi anglų kalbos, o jų tėvai tai labai skatina. Dirbti vertėju šiais laikais Irake - gana pelninga profesija.

Riejasi iki kraujo

Patrulio diena buvo penktadienis - šventa musulmonams diena, kai jie nieko neveikia ir meldžiasi. Nors iš gretimų namų per garsiakalbius ir sklido maldų iš mečetės transliacija, irakiečiai zujo po apylinkes ir leido laiką kas sau.

Tik išvažiavus iš mokyklos, tiesiog per kelias sekundes į purvo brydę sugūžėjo keliasdešimt vietinių, kurie rėkdami, mosikuodami metaliniais strypais, kastuvais ėmė pulti iš gretimo namo išbėgusius, taip pat ginkluotus irakiečius.

Toks vaizdas kariams buvo įprastas, mat musulmoniškajame pasaulyje vieno asmens konfliktas su kitu nėra tik jų dviejų reikalas - į ginčą įsitraukia visa šeima, giminė. Kariams nebuvo keista ir tai, kad besipliekianti gauja išsitraukė ir peilius.

"Labai daug šansų, kad nueis namo ir automatus atsineš", - "Vakarų ekspresui" pridūrė visureigyje sėdėjęs karys. Vienai irakiečių šeimai yra leidžiama turėtų vieną automatą "Kalašnikov" su keliomis dėtuvėmis šovinių.

"O žinai, kodėl irakiečiai visada šaudo užsimerkę? Jei Alachas norės - pataikys, jei ne - nepataikys. Tokia jų filosofija, jie pliekia nežiūrėdami į visus šonus, todėl dažnai žūva ir nekalti žmonės. Ir dar - irakiečiai sako, kad taikytis, merkti akį prieš kitą vyrą yra negarbinga. Kaip ir atsišaudyti iš už priedangos", - pasakojo kariai ir pridūrė, kad per vietinius konfliktus Irake žūva labai daug žmonių.

Gaji yra ir istorija, kaip irakietis reaguoja į žuvusius sūnus. Vietoje gedulo jis nueina pas karius ir pateikia pasiūlymą - jūs man sumokėkite pinigų už žuvusius sūnus, tada aš neisiu šaudyti jo skriaudėjų. Kitaip irakietis pasiryžęs išžudyti visą šeimą.

Tačiau tokie konfliktai - ne taikdarių reikalas: jie nesikiša, nes taip būtų sukeltas dar didesnis nepasitenkinimas. Čia - Irako policijos darbas, nors ši pernelyg nepersistengia.

Sintetinės avys

Patrulio metu į nosį nuolat lindo smarvė, nes irakiečiai prižiūri tik savo namo kiemą, o gatvėse - pilna šiukšlių, atmatų, pamazgų. Kariai teigė, kad sausio mėnesį smarvė prilygsta blakės "pirstelėjimui", nes vasarą nuo kvapų gali nudžiūti nosis. O irakiečiams - gerai.

Jiems netrukdo nei smarvė, nei higieniniai įsitikinimai - turguje teko matyti vos daugiau nei metras nuo žemės pakabintus "žalius" galvijų kumpius, kurie nuo pravažiuojančių automobilių purvo purslų buvo aptaškyti. Vasarą parduodamą žuvį galima identifikuoti pagal musių spiečių, primenantį žuvies formą.

Gatvių pakraščiuose, gyvenvietėse esančiuose šiukšlynuose ramiai ganosi avys, kurios atlieka savotiškų sanitarų funkcijas - ėsdamos atliekas apvalo aplinką. Vilnakailiai galvijai nespjauna ir į polietileno maišelius, todėl kariai juokauja, kad jų vilna tampa sintetine.

Galvijus irakiečiai saugo, nes šie - gana brangūs. Karvė kainuoja apie 250 dolerių (apie 725 Lt), buivolas - 50 dolerių (apie 145 Lt), o asilas - vos 20 dolerių (apie 58 Lt).

Pagal susitarimą, jei galvijas žūva dėl taikdarių kaltės, žalą turi atlyginti koalicijos pajėgos. Buvo toks atvejis, kai asilas užmynė ant pačių irakiečių padėtos minos ir virto karbonadu, o irakiečiai atlėkė pas karius dėl žalos. Toks atvejis - "ne draudiminis".

Nykščiais į viršų

Ne paslaptis, kad Irakas - naftos rojus: litras benzino kainuoja pigiau nei geriamasis vanduo. Dar prieš neseniai vykusius išpuolius prieš naftos versloves ir tanklaivius Persijos įlankoje, 200 litrų benzino Irake kainavo 5 dolerius (apie 14,5 lito).

Naftos verslovių Basros regione pridygę vos ne kas dešimt kilometrų, tačiau automobilis Irake - vis dar prabangos dalykas. Tiesa, surūdijusių bei vos riedančių "trantų" automobiliais negali vadinti.

Populiariausi - "Volga", yra japoniškų, amerikietiškų, angliškų mašinų. Išvydę daniškus "Mercedes" visureigius irakiečiai meta visus darbus ir strimgalviais puola prie važiuojančių Lietuvos karių.

Beveik visi rodo draugiškumą, iškeltus nykščius į viršų, mojuoja, o kartais perbraukia delno briauna per kaklą ar rodo "fuck you" irakietiškai - ženklas panašus į tą, kurį naudoja metalistai per koncertus.

Nors lietuviai ir mėgstami, tačiau ir jiems neretai tenka pravažiuoti pro vietinius, kurie automobilių koloną apmėto akmenimis. Ypač tada, kai negauna vandens ar dolerio.

Svetingumą rodo ir vietiniai šeichai, pas kuriuos neretai apsilanko kariai, norėdami susidraugauti ir sužinoti apie vietovės problemas. Pasisveikinus "As-salam aleikum" , reikia atsidėkoti kokia nors dovanėle.

Pokalbio metu reikia girti bemaž viską, kuo didžiuojasi šeimininkas, išskyrus jo žmonas ir daiktus, kurie yra jo nuosavybė. Beje, nevalia yra sėdint užsikelti koją ant kojos, nes taip pašnekovas mato kario padą, prie kurio prikibę visokie nešvarumai.

Išskirtinis islamo bruožas - kairioji pusė, kuri laikoma nešvaria. Todėl nedera sveikintis su kairia ranka ar net valgyti ja, nes kairė ranka skirta apsiplauti tualete, kuriame paprastai nebūna tualetinio popieriaus.

RYTOJ SKAITYKITE:

* Kariai Irake aptinka ne tik karinį laužą, bet ir religinius stabus bei stebuklingas vietas
* Interviu su tarnybą Irake baigiančiu klaipėdiečiu - jo požiūris į barzdas, sausą įstatymą ir moteris irakietes

Denisas NIKITENKA