Ant Alacho svarstyklių (VI)

Įspūdžiai

Irako pietryčiuose, kur tarnauja lietuvos kariai ir gyvena šiitai, po Sadamo Huseino nuvertimo vietiniams gyventojams atsivėrė vartai į anksčiau draustą teisę, europiečiams nesuvokiamą reiškinį - laikinąsias santuokas.

Šeimos bei požiūrio į moteris, ištikimybę filosofija islamiškajame pasaulyje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo barbariška ar babajiška, tačiau praktiniu atžvilgiu tai gana patogus gyvenimo būdas.

Nors irakietės pagal musulmoniškuosius principus turi būti savotiškomis dorovingomis šmėklomis, "Vakarų ekspresui" lankantis šiitų krašte teko įsitikinti, kad smalsumas bei uždrausto vaisiaus troškimas nesvetimas ir joms - merginos paslapčia merkią akį, mojuoja, šypsosi.

Mutos teisė

Irake bei kituose musulmoniškuose kraštuose tarpusavyje besiriejantys šiitai nuo sunitų skiriasi ne tik požiūriu į pranašo Mahometo įpėdinį, bet ir vedybų filosofija.

Sunitai, kuriems priklausė ir S. Huseinas, tuokiasi visam gyvenimui, o šiitams leidžiama šiek tiek papokštauti vadinamosiomis mutomis. Tai - laikinosios santuokos: gali vesti moterį valandai, parai, mėnesiui, 69 dienoms - kaip susitarsi. Normalios vedybos taip pat yra sutartis tarp šeimų.

Su savo laikinąja žmona gali elgtis taip, kaip negalėjai prieš ją vesdamas, tačiau pasibaigus vedybiniai sutarčiai visi ryšiai nutrūksta. Kategoriškai.

Būna, kai laikinoji pora viena kitą įsimyli, tačiau pasibaigus sutarčiai jie susituokti nebegali tol, kol mylimoji neištekės už kito vyro ir neišsiskirs su juo. Todėl pasitaiko atvejų, kai svetimam vyrui yra sumokama už tai, kad jis vestų ir išsiskirtų.

Žinoma, ne itin sąžiningi irakiečiai pasinaudoja ir šantažu - piktybiškai neišsiskiria.

Už seksą - akmenimis

Pagal Irako ir musulmonų tradiciją bet kokie ryšiai su moterimi ne iš savo šeimos yra tiesiog draudžiami. Tai taikytina net pokalbiams akis į akį. Tačiau Irako didmiesčiuose vyrauja kiek liberalesnis požiūris į bendravimą su moterimis - Bagdade yra net slaptų viešnamių.

Neteisėti lytiniai santykiai tarp musulmonės ir svetimšalio pagal islamo tradicijas yra neįsivaizduojamas dalykas, už kurį baudžiama arba užmėtymu akmenimis, arba nuplakimu. Kita išeitis - atsiversti į islamą ir susituokti su ta moterimi.

Apskritai islamiškajame pasaulyje seksas yra labai svarbus gyvenimo kokybės rodiklis, mat pranašas Mahometas ne tik turėjo kone tuziną žmonų, bet ir skatino lytinius santykius pabrėždamas, kad nuo jų susilaikydamas musulmonas kenkia savo sveikatai. Net šventajame Korane seksui ir vyro požiūriui į moterį yra skirta labai daug vietos.

Beje, pagal irakiečių tradicijas yra nerekomenduotina net fotografuoti moterų, tačiau vyrams nematant jos meiliai žvalgosi į karius, merkia akį ir valiūkiškai prunkštauja.

Visgi islamas iš moters europietiškuoju požiūriu padarė savotišką vyro vergę, ribotas teises turinčią gyvenimo palydovę. Žinoma, patys musulmonai to niekada nepripažins ir tikins, kad islame moteris turi daugiau teisių, nei kitose kultūrose.

Viena iš moterų privilegijų laikoma kai kurių religinių įsipareigojimų laisvė - nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Moteris neprivalo lankyti mečečių penktadieniais.

Islame didžiuojamasi, kad moteris turi teisę siekti žinių, neva turi žodžio laisvę, kaip žmona, turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe.

Civilizacijos lopšyje

Europiečiui daugpatystė yra labiau tapatinama su pirmykštės bendruomenės reiškiniu, o islame ši ypatybė laikoma labai praktišku dalyku.

Net teigiama, kad daugpatystė savo laiku egzistavo Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Skandinavijoje, net Baltijos jūros kraštuose.

Islamo ideologai atmeta priekaištus, esą daugpatystė yra primityvi sistema, atsiradusi ankstyvaisiais žmonijos vystymosi amžiais.

Neva ji atsirado savo laiku labiausiai išsivysčiusiose tautose ir nebuvo pripažinta tarp tautų, kurios gyveno kaip klajoklių gentys. Esą daugpatystė atsirado iš pradžių tautose, kurios pažengė labiau į priekį civilizacijos vystymesi. Tikinama, kad tik civilizacijos lopšiuose gyvenančių tautų vyrai galėdavo sau leisti turėti kelias žmonas, kurias visas reikėdavo išlaikyti.

Poligamija - ištikimybė

Musulmonai žeria keletą argumentų, kodėl daugpatystė yra geriau, nei monogamija. Pirmiausiai - dėl ištikimybės. Teigiama, kad vyras turi didesnes galimybes ir ilgesnį aktyvų laikotarpį dauginimuisi, o moteriai šis laikotarpis yra žymiai mažesnis dėl menstruacijų.

Musulmonai sako, kad susilaikyti negalėdamas vyras įžeistų savo žmoną, jei eitų pas meilužes, todėl jis mylisi su kita, antrąja, trečiąja ar ketvirtąja žmona. Neištikimybės nerasta. Žmonos puikiai žino, su kuo mylisi jų vyras ir gali apie tai pasikalbėti.

Kiti argumentai - tik sveika žmona gali daugintis, todėl vienai sunegalavus "asistuoja" kita. Beje, islamo šalyse nėra arba labai mažai vaikų pamestinukų, be to - islamo šalyse bei tautose labai mažai paplitusi ir prostitucija, o su ja - ir venerinės ligos. Visa tai - daugpatystės pranašumai.

Vyras vesti kažkelintą moterį gali tik su pirmųjų žmonų sutikimu ir jis negali su žmonomis ar vaikais elgtis skirtingai - už kurio ar kurios nors diskriminavimą, favoritės turėjimą galima atsidurti teisme. Žmonos ir vaikai - visi lygūs.

Paklausti, kodėl moteris negali turėti daugiau nei vieną vyrą, musulmonai vėl aiškina, kad vyras yra pajėgesnis už moterį, jis stipresnis gyvenime iškylančiuose reikalavimuose, moraliai "kietesnis", jam neiškyla fiziologinių sunkumų, kurie kamuoja moterį.

Hidžabos paslaptis

Dar vienas keistas ir iš pirmojo žvilgsnio vakariečiams sunkiai suvokiamas musulmonų bruožas - moters aprėdas, vadinamoji hidžaba - juodas rūbas, kuris dengia visą moters kūną, išskyrus plaštakas ir akis.

Hidžaba - rūbas, kuris negali būti pagamintas iš plono audeklo, kad nepersimatytų moters kūnas, jis turi būti kuo laisvesnis, kad neišryškintų musulmonės figūros. Musulmonės net maudosi vandens telkiniuose apsirengusios. Beje, kad ir keista, tačiau musulmonai nemoka plaukti!

Žinoma, tai - labai "oficialus" aprėdas, nes paprastai savo kraštuose moterys vaikšto tik su galvos apdangalu bei atidengtu veidu.

Tačiau hidžaba turi savo gana logišką filosofiją - neva moteris, vilkinčias hidžabą, aplinkiniai vertina ne pagal figūros, veido, madingo aprėdo grožį, o pagal dvasines vertybes, charakterį, draugiškumą.

Musulmonai gana griežtai smerkia vakaruose paplitusį kūno ir mados kultą. Jiems nepriimtina, kad visuomenėje seksualios, gražios moterys dažnai yra labiau vertinamos, į jas atkreipiamas didesnis dėmesys, nei į protingas, turtingas dvasiniu pasauliu, doras.

O musulmonė privalo būti kukli iki pat kaulų smegenų, klusni bitė darbininkė ir vaikų gimdytoja. Gal dėl tokios santvarkos islamo pasaulyje šeima yra daug svarbesnė, nei katalikiškame - bendraujama net ir su tolimiausiais giminaičiais, mažiausiai su keliomis dešimtimis žmonių.

Denisas NIKITENKA