Laisvės premijos statulėlė, kuria Antanas Terleckas buvo apdovanotas iškilmingame Sausio 13-osios minėjime, stovi ant palangės mažam mažam bute, matyt, netyčia pasukta į Vakarus. Premijos diplomas tvarkančiam užrašus A.Terleckui - prieš akis. Turėdamas rašytoją dukterį ir laikraščio redaktorių sūnų, kalbas teberašo pats. Jeigu kas padarytų tai už jį, tektų perrašyti - per daug prėskas jam pasirodytų toks kūrinys. Savo ilgos kalbos Seimo tribūnoje kovotojas už laisvę nebaigė. Skubėta laiku iškelti vėliavą. Gyvenime visada taip - vieni prispaudę prie širdies išneša jas per kautynių lauką, o iškabina jas kiti. Bet ne vien tik apie vėliavas su A.Terlecku, Lietuvos laisvės lygos įkūrėju, perėjusiu tremtį ir kalėjimus, Magadano speigą ir kankinimus, kalbėjome.
- Jums patiks, jei kreipsiuosi „pone Terleckai“?
- Kai penkiolika čekistų darė pas mane kratą ir rado draudžiamos literatūros, sakė: „Pone Terleckai, jūs - mūsų priešas“. Mes vieni kitus vadindavom ponais, tik ne draugais. Koks aš ponas? Niekas manęs taip nevadina, ir vaikams iš vidurinės mokyklos sakiau: vadinkit mane Antanu, taip ir vadino; jiems buvo po šešiolika, aš jau 50 metų gal turėjau.
2003 m. Antanas Terleckas kalba mitinge Vilniuje prie M.Mažvydo bibliotekos
- O kas dabar yra Tamstos priešas?
- Nieko nevadinu priešu. Nepatikėsite, kai prieš mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo KGB pulkininkas J.Česnavičius mane perspėjo, kad jei eisime prie paminklo, jie imsis bet kokių priemonių, kokių tiktai reikės, aš jam atsakiau: nekenčiu jūsų ir jūsų sistemos. Nekenčiu jūsų valdžios.
- Ir dabarties Lietuvoje veši sistema...
- Ir dar kaip. Padėtis baisi. Na, iškėlė baudžiamąją bylą dėl žuvies mailiaus, kiek jau metų, kai ji iškelta, taip ir užmuilins, o Operos ir baleto teatro milijoniniai remontai - irgi nieko. Daugelį bylų iškelia ir neužbaigia. Dabar kažko supyko ant V.Uspaskicho, jau jam kelia bylą, gal jau pasodins. Šiaipgi nieko nesodina, nebent jei vištą pavagia... KGB kapitonas Antanas Bimbiris man sakė: „Nevaidink didvyrio, tau liko dar sėdėt dvi baisios žiemos (Kolymoje iki 60 laipsnių šalčio būdavo), gali grįžt be sveikatos, o mes daug nereikalaujame, tik skleisk nuomonę, kad beprasmiška su tokia galinga sistema kovot“. Aš nieko neatsakiau ir išvažiavau į Magadaną, bet nežinau, ar visi kiti, kurie sulaukė tokių siūlymų, jų atsisakė. Manau, kad su daugeliu tokių mes šiandien prasilenkiame gatvėje ar Seimo rūmuose.
1983 m. Disidentą Antaną Terlecką Sibire aplankė žmona Elena.
- Jei būtumėt jaunas, jūsų kova dar nebūtų pasibaigusi?
- Jinai ir dabar nesibaigė: rašau, kalbu, juk mano kalbą Seime girdėjote. Kai kam ji pasirodė baisi. Sakė, gal iš proto išėjai... Aš jau pripratęs, man jau tas pats.
- Kai kam „baisesnė“ pasirodė Zigmo Vaišvilos kalba. Kai kurie, girdėję jo priekaištus prezidentei, sako, kad jie buvę ne vietoje ir ne laiku.
- Kam man reikia užgaut ją, aš apskritai apie sistemą kalbu. Jokių pavardžių neminėjau.
- Turbūt jums gaila prezidentės?
- Ne, negaila. Už ją nereikėjo balsuot. Mano sūnus, kai ją išrinko, kalbėjo per radiją ir pagyrė ją, tai aš prisiskambinau į laidą ir sakau: na, ką čia dabar plepi, už ką ją reikia girt, o tie mano balsą pažino, sako, čiagi tėvas jo duoda jam pipirų. Paskiau mane nustojo kviest į radiją, nes žinojo, ką aš pasakysiu. Bet aš nebekliudau jų, nekliudau ir tų, kurie yra mirę. V.Kavaliauskas renka apie A.Brazauską knygą, prašė, kad parašyčiau, sako, ką nori, tą rašyk, tai aš parašiau palyginti švelniai, bet jam nepatiko, gal nespausdins. Parašiau, kaip A.Brazauskas rašė laišką M.Gorbačiovui, kaip paskui lėkė į Maskvą...
- Bet jūs atleidot A.Brazauskui?
- Biznierius B.Lubys, dabar jau miręs, mane kartą paklausė: „Tu, Antanai, nemėgsti Vagnoriaus ir Brazausko, bet jeigu tau sakytų rinktis vieną iš jų, už kurį balsuotum? Už Brazauską, sakau, nes žinau juos kaip nuluptus.
- Tiesa, kad A.Brazauskas jus sveikindavo gimimo dieną?
- Mane su gimtadieniu sveikindavo ir aš jį sveikindavau, - tai Česlovas Juršėnas.
- Apie kurį jūs kartą kalbėjote: aš jį gerbiu, bet nebalsuosiu...
- Todėl, kad esu kitokių pažiūrų... Paskutinis premjeras, kuris pasveikino gimimo dieną, buvo G.Kirkilas.
- O V.Landsbergiui dovanojot, kad užleido pozicijas komunistams?
- Silpnas žmogus, aš jam atleidau. Jis savo vaidmenį suvaidino. Buvo tokia istorija. Turbūt atsimenat, kaip Laisvės lygos žmonės mitinguodavo, badaudavo, budėdavo, prieš K.Prunskienę pasisakydavo, tai V.Landsbergis labai piktai kalbėjo viename susirinkime, kam čia taip šmeižt. Na, galvoju, užvešiu. Kaip tik buvo 1990 metų sausio pirmoji ir aš parašiau, kad ačiū Dievui, kad yra Gorbačiovas, ir kad neduokdie, jeigu jį nuvers kairieji (jis buvo liberalesnis): aš tris kartus sėdėjau KGB rūmuose, kalėjime, ir mes girdėdavom iš Konservatorijos pianinu skambinant (užuomina, kad Landsbergis grajino); prie Gorbačiovo, rašiau, sėdėt neteko, bet jeigu jį nuvers, vėl ten sėdėsim ir vėl klausysim tos pačios pianino muzikos. Jėzau, kaip užsigavo. Man pasakys kas, kad Terleckas durnas, bet tik į akis, ir aš neužsigausiu, o jis taip užsigavo ir tokį baisų laišką parašė, irgi viešą, yra kažkur tarp popierių... Nuo tol man reikėdavo prašytis, kad leistų kalbėt. Arba jis, sako, paskiria ką nors kitą ir liepia neleist Terlecko kalbėt. Aš irgi nekoks buvau, iš jų pasityčiodavau...
- Betgi Antanas Terleckas juk nepiktas žmogus?
- Nepykstu net ant čekistų, kurie gąsdino, kad tremtį pakeis lageriu, kai aš nesutikau su jų pasiūlymu atsisakyti kovos. Būdamas tremtyje, dar gali vaikščioti tame rajone, o iš lagerio zonos niekur neišeisi. Sakiau, ko jus mane gąsdinat, ką galite man padaryt, - tiktai užmušt. Kaip šoks: ko čia lietuvišką charakterį mums rodote. Didelis ačiū, sakau, už komplimentą.
- Savo kalboje Seime citavote S.Šalkauskį, kuris įžvelgė lietuvį turint baudžiauninko bruožų; sutikęs poną iš tolo vožiasi kepurę. Lenkėmės Maskvai, dabar Briuseliui, o mūsų nuolankumas saviems valdininkams tiesiog pasibjaurėtinas.
- Bet aš kepurės tai nekėliau. Lietuvių tauta yra nuolanki. Ko čia bėgti užsienin? Vienas mano sūnus dabar irgi neturi darbo. Jis buvo po pusę metų kelis kartus išvažiavęs į užsienį, dabar jau nebenori. Ir aš buvau Amerikoj, buvau Kanadoj, už jokius pinigus ten negyvenčiau. Aš gimiau čia, esu lietuvis ir turiu gyvent čionai. Kad ir sunkiau gyvent, bet gyvent. Bet diduma žmonių bijo priešintis sistemai: gali pasodint, gali darbo neduot, gali nuskriaust jų vaikus - žmonės pasiskaičiuoja. Aš tai žinojau, bet mano šeimos nepersekiojo, leido mokslus baigt. Bet pabandyk dabar žmogus suruošt mitingą, neis niekas. Tada irgi buvo įstatymai, bet mes užpykdavom ir jokių leidimų, atsimenu, net neprašydavom. Išklijuodavom skelbimus ir surinkdavom mažiausiai dešimt tūkstančių, vienąkart devynis tokius mitingus suruošiau. Pavyzdžiui, kviečia į KGB, jei noras yra, einam, noro nėra, neinam. Sako, mes jus atsivešim, sakau - vežkit. Jau nepriklausomoj Lietuvoj vienąkart vežė, kai pasakiau „eikit velniop“.
- Nesulyginami laikai. Sovietmečiu jūs rizikavote viskuo.
- Uralo kalėjime buvau dvejus metus, metus buvau KGB rūsiuos, Gedimino 40, ketverius Kolymoj... Kartą ten nusipenėjęs „činovnikas“ klausia: „Govoriat, čto vy borolis za nezavisimuju Litvu“ (sako, jūs kovojote už Lietuvos nepriklausomybę - rus.). „A čto zdes udivitelnogo, sakau, poliaki mogut, finy mogut, a počemu Litva net?“ (kas čia nuostabaus - lenkai gali, suomiai irgi, kodėl Lietuva ne? - rus.) Išraudo visas: „Jesli moja volia byla, tak ja takich strelial i strelial“ (jei būtų mano valia, tokius šaudyčiau - rus.) ir nenuėjo, bet nubėgo murmėdamas. Vienas žadėjo man iškast duobę, kad mirsiu neištversiu, kitas sakė: „Nu i nervy - ja by udavil by kogo i sam povesilsia by“ (na, ir nervai, tavim dėtas nudobčiau ką nors ir pats pasikabinčiau - rus.).
- Turbūt teko gniaužti visokią pagundą?
- Kas tai gali būti? Manęs už turtą nenupirksi. Daug kas kalbėjo, kad va už didelius ir tave nupirktų, palauk, sakau, už jokius pinigus ne tik manęs nenupirktų, bet aš turiu 20 draugų, kurių už jokius pinigus niekas nenupirktų. Jie specialiai agentus samdydavo, kurie aitrindavo: nesigėdiji žilo plauko, tau anūkų negaila, negaila, sakydavau aš. Ir vaikams sakydavau: jei bus reikalas, vėl eisiu ir kovosiu.
- Jūsų kova dėl Lietuvos laisvės tapo kaip profesija: iš pradžių turėjote neblogas pareigas, grįžęs iš Uralo kalėjimo dar dirbote kaip specialistas, paskui jau kaip paprastas darbininkas, galiausiai likote bedarbis.
- Pirmos pareigos Vilniaus banke buvo geros, turėjau atskirą kabinetą, gaudavau tūkstantį tris šimtus rublių atlyginimo, ekonomikos aspirantūroj gaudavau tūkstantį, bet aš negalėjau ištylėti. Čiagi likimas.
- Gerbiamas Antanai, kai jūs svajojot apie Nepriklausomybę, juk nujautėt, kad ir laisvoje Lietuvoje bus visokios velniavos, - nebus taip, kad visi kaip angeliukai sudėję rankas giedos „Lietuva brangi“ ir krutės kaip vienas dėl tos Lietuvos?
- 1989 metų rudenį su kunigu S.Tamkevičiumi, dabar jis Kauno arkivyskupas, buvom Baltarusijoje, kur teisė lietuvę, mokiusią lietuviukus poterių. Grįžtant atgal kunigas pasakė: „Mes nepriklausomoj Lietuvoj turėsim politinį kapitalą - „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, o jūs - tuščiom rankom“. Tai, sakau, jūs galvojat, kad valdžioje būsit?.. Nebežinau, kas manęs tais laikais klausė, kas valdys Lietuvą atgavus Nepriklausomybę, tai aš pasakiau, kad komunistai. Taip ir yra. Mes žinojom, kad taip bus. Mano laiškuose iš Magadano parašyta: šiandien mane laiko didvyriu, o kai grįšiu iš lagerio, pradės niekinti, - taip ir buvo...
- Kalbėdamas Seimo tribūnoje sakėte: „Aš tikiu...“ Tai buvo „meninė priemonė“ ar įsitikinimas, kad, tarkime, Lietuvoje rasis daugiau teisingumo?
- Kai taip toli, net į Kolymą, buvo atvažiavęs J.Česnavičius, jis pasityčiodamas klausė: sakyk, Antanai, kada gi tavo Lietuva bus nepriklausoma. Nežinau, kada bus, atsakiau, bet kad bus, tai garantuoju. Negalima kalbėt, kad Lietuvoje bus blogai, vis tiek reikia galvot, kad kada nors čia bus geriau.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą