Gimė Klaipėdoje, mokėsi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos pedagoginiame fakultete (tokio nebuvo), Vilniaus universitete 1990 m. apgynė filosofijos disertaciją, dar vieną disertaciją, tiktai iš socialinių mokslų srities, 1999 m. apgynė Helsinkio universitete, o nuo 2002 m. tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi... Klaipėdietiško gyvenimo, kuris tapo tolimesniu tramplinu svaiginamai Leonido kūrybinei ir politinei karjerai, epizodai tarsi iškrenta iš biografijos.
Kai sakoma, kad "laikas eina", šie žodžiai niekam nebedaro įspūdžio, kadangi jie tokie pat banalūs kaip ir "žmogus kvėpuoja". Tokie žodžiai neatspindi visos gyvenimo suvokimo gelmės. Suvokiama tada, kai laikas praėjo, kai nebėra kuo kvėpuoti, kai gyvenimas prabėgo, kai draugai ir artimi pažįstami išeina. Puikus rusų rašytojas Venjaminas Jerofejevas rašė: "Gyvenimas - tarsi snūduriavimas stotyje. Prisnūdai, pabudai - tau 32, dar snustelėjai ir pabudai - jau 54, o kitą kartą, žiūrėk, ir nepabudai."
Matyt, galėčiau laikyti Leonidą Donskį savo bičiuliu, tuo labiau kad ant prieš porą dešimtmečių dovanotų knygų puikuojasi jo ranka rašytas įrašas "bičiuliškai". Susipažinau su juo karštą 1985 m. vasarą Klaipėdos konservatorijos, kurioje pradėjome dėstytojo karjeras, koridoriuose. Leonidas visada norėjo studijuoti filosofiją, tad gavęs stažuotojo vietą išvyko į Vilniaus universitetą, kuriame apgynė filosofijos mokslų kandidato (tada buvo tokie oficialūs titulai) disertaciją. O toliau sekė Klaipėdos epizodas - puošnus ir elegantiškas dėstymas politikos mokslų studentams Klaipėdos universitete, aktyvus mokslinis darbas ką tik įkurtame lyginamųjų civilizacijų studijų centre, konferencijos ir stažuotės Švedijoje, Anglijoje, Amerikoje, iškilių mokslininkų iš JAV - Aleksandro Štromo, Vytauto Kavolio, Algio Mickūno pritraukimas į Klaipėdos universitetą. Paskaitas jie skaitydavo sausakimšose salėse ne tik universitete, bet ir miesto erdvėse. Kartais pagalvoju, kad tuo metu Klaipėdos kultūrinis gyvenimas buvo gerokai spalvingesnis negu dabar, kai į uždaras erdves sulindę žmonės maigo kompiuterių mygtukus...
Nors paskutiniu metu Leonidas gyveno Kaune, iš kurio, kaip pats rašė, nebeplanavo niekur kitur išvykti, jam buvo artima Klaipėda. Tiek kilmės, tiek gamtos, tiek kultūros požiūriu.
"Esu klaipėdietis ir labai myliu savo gimtąjį miestą", - rašė jis 1997 m. išleistoje straipsnių knygoje "Tarp Karlailio ir Klaipėdos".
Kai kurie tų metų Leonido Donskio pastebėjimai ir įžvalgos ne tik neprarado savo mokslinės vertės, bet galėtų tapti ir politine platforma formuojant Lietuvos ateities vizijas.
Stebėdamas vieno cento formavimo procesus Lietuvoje ir stiprėjančią atskirtį tarp centro ir periferijos (kuri šiandien yra dar gilesnė), jis rašė, jog "Vilnius nenumaldomai virsta vakarietiško didmiesčio karikatūra, o visos politinės ir administracinės galios sutelktos jame šį puikų miestą, tikrai nesutvertą vaidinti buvusios sovietinės Maskvos vaidmens, daro liūdnai panašų į trečiojo pasaulio šalių sostines".
Gi Klaipėdoje, anot Leonido, žmogus yra gerokai mažiau varžomas griežtos tradicijos, kanonų, imperatyvų, o pati Klaipėda, dėl savo istorinės ir kultūrinės patirties, yra tiesiog pasmerkta nuolatiniam modernui.
"Klaipėda vilioja daugelį drąsių, ryžtingų, rizikos nevengiančių ir savo ateities projektą turinčių žmonių", - 1995 metais rašė jis.
Simboliška, bet būtent Klaipėdoje kasdien viešumoje, kai kuriuose autobusuose, vis dar yra girdimas Leonido balsas. Važiuodamas į darbą ir iš jo kartais dar girdžiu, kaip malonus filosofo Leonido Donskio tembras skelbia stotelių pavadinimus. Ypač gražiai skamba pavadinimai "Biblioteka" ar "Universitetas". Nuolat klaipėdiečius lydintis balsas iš praeities. Ir tai ne graži metafora, o realybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą