Jau trečias dešimtmetis Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas įeina į grupę tų, kurie vairuoja Lietuvą ir toje bendrijoje atlieka toli gražu ne antraeilius vaidmenis. G.Kirkilas buvo ir krašto apsaugos ministras, ir premjeras, jau įpusėjo šeštąją kadenciją Parlamente. Jo darbo vaisių gali pažinti patyrinėjęs mūsų aplinką ir kasdienybę (joje išeksponuoti politikų darbo ir nedarbo vaisiai), tačiau vis tiek Šv.Jonų bažnyčioje ypač smigiai nužiūrinėsi klausyklas, prie kurių bus prisilietusios ir G.Kirkilo rankos.
- Yra kultūrologų, kurie tvirtina, kad per ketvirtį amžiaus mes taip ir nesukūrėme Lietuvos valstybės, net nepradėjome jos kurti... Yra tiesos jų teiginyje?
- Žinot, mūsų kultūrologai, ekspertai, profesoriai ir kiti labai mėgsta kraštutinius vertinimus, - su tokiomis nuomonėmis nesiginčiju. Negalėčiau pasakyt, kad jos yra bevertės, - jos naudingos visuomenei, griežti, net pesimistiniai kritikai padeda pasvert, kas iš tikrųjų padaryta ar nepadaryta. Negalėčiau pasakyt, kad viską padarėm iki galo, bet bent jau pagrindinius valstybės bruožus mes tikrai turim: ir Konstituciją, ir sienas, ir kariuomenę, ir teismus, ir renkamą valdžią. Kad ji netobula, galėčiau sutikti.
- Jei teisingai suskaičiavau, jūs jau 23 metai darbuojatės Seime. Būtų sunku palyginti, kokius tikslus kėlė Tautos išrinktieji prieš du dešimtmečius ir kokius šiandien?
- Be abejonės, visų kadencijų seimai buvo skirtingi. 1992-1996 m. Seimui reikėjo priimti dažnai sudėtingus, dažnai nepopuliarius sprendimus kad ir užbaigiant privatizaciją, paskui iškilo šiek tiek kitokių uždavinių. 1995 metais Algirdo Brazausko iniciatyva paduotas pareiškimas dėl Lietuvos stojimo į ES neišnyko iš Seimo darbotvarkės visą dešimtmetį iki 2004-ųjų, kai jis buvo įgyvendintas... Visos kadencijos labai skirtingos, visi laikotarpiai įdomūs.
- Koks pagaliau yra valstybės kelrodis, tikslas: kur link ji eina? Link to geru mitalu pakrauto prekių vežimėlio?
- Nemanau. Valstybės tikslas - sukurti Tautai tam tikrą organizaciją, kuri užtikrintų Tautos saugumą, galimybę išgyventi, galimybes prekiauti, galimybes išsaugoti kultūrą, kalbą...
- Jūsų vadovaujama Vyriausybė 2008 metais buvo sustabdžiusi karo tarnybos prievolę. Ką manote dabar, po Valstybės gynimo tarybos sprendimo grąžinti šauktinių praktiką?
- Tuo metu krašto apsaugos funkcijos buvo kiek kitos - mums reikėdavo būtent profesionalų, dažniausiai tarptautinėms misijoms; į jas galėjo siųsti tik tarnaujančius savo noru ir pagal sutartis. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi, kariuomenei iškilę kiti uždaviniai. Gera tarnyba neprošal jaunuoliui, ji užgrūdina, sakau tai iš patyrimo, nes trejus metus tarnavau, tik ne Lietuvoje, - Šiaurės laivyne. O tarnaut savo Tėvynei yra sveikintinas dalykas, tik, manau, Seime svarstant šį sprendimą bus ir aistrų, ir ginčų...
- Vos pasirodžius informacijai apie šauktinius vienas politologas suskubo skelbt pavojų: „dalis žmonių gali tapti tautiškesni blogąja prasme“. Būti tautiškesniam Europos Sąjungoje yra blogai?
- Manau, priešingai. Išsaugoti tautiškumą, savąjį identitetą, savo kultūrą yra labai svarbu ir Europos Sąjungos unikalumas tas, kad ji neniveliuoja kultūros, kaip buvo kitoje sąjungoje (jeigu tai gali vadinti sąjunga), iš kurios jau esame išėję. ES neverčia mokytis kokios nors vienos kalbos ir labai daug milijardų skiria tautiškumui, pavyzdžiui, kalboms, išsaugoti. Duok Dieve išnaudoti europinę finansinę paramą, sakysim, savo identitetui išsaugoti, pavyzdžiui, lietuvių literatūrai skaitmeninti, kur mes gerokai atsiliekame. Net rusai yra suskaitmeninę beveik visą savo klasiką, o mes teturime, jei neklystu, apie porą šimtų klasikinės literatūros knygų internete...
- Jūs skaitote internetines knygas?
- Man patinka skaityti popierines, taip jau esu įpratęs, bet suskaitmenintas skaityti labai patogu kelionėse, jos praverčia mokantis kalbų. Rimtą literatūrą, sakysim, Romeną Gari (Romain Gary) ar ką nors panašaus man smagiau skaityti popieriniam variante.
- Su garsiuoju prancūzų rašytoju tapote tarsi giminės - abu esate Prancūzijos garbės legiono ordino kavalieriai.
- Gari man artimas visais aspektais. Jis Vilniuj gimęs kaip ir aš; mano požiūriu, jis genialus rašytojas; dukart sugebėjęs pelnyti vienąkart teikiamą Gonkūrų premiją, - genialus mistifikatorius...
- Kaip tam tikra prasme ir jūs.
- Politika ir menas nesulyginami dalykai, nors Gari kaip diplomatas dirbo įvairiose šalyse, tarp jų ir JAV, svarstė net galimybę veltis į politiką, kai 1970-ųjų išvakarėse Prancūzijoje buvo daug kalbama apie Europos Sąjungą (kaip žinote, prancūzai yra ES signatarai), bet neįsivėlė, ačiū Dievui. Išėjęs iš diplomatinės tarnybos rašė knygas, statė filmus ir vienoje filmavimo aikštelėje net buvo sutikęs antraplanį aktorių Ronaldą Reiganą (Ronald Raegan)...
- Ko jūs ne mistifikatorius: gražiai kalbate apie kalbos išsaugojimą, bet ar tai neprieštarauja jūsų pastangoms įteisinti svetimus rašmenis mūsų raidyne?
- Žinot, pateikdamas šitą įstatymą, pateikiau 1938 metų tuometinės Vyriausybės sprendimą, kuris, tiesą sakant, buvo priimtas pačių ryškiausių tautininkų; Antanas Smetona taip pat jį pasirašė, pasirašė ir tuometis tautininkų premjeras. Ir kas nutiko lietuvių kalbai? Ogi nieko. Dabar paimkime pirmą pasitaikiusią knygą (viršelyje parašyta - Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ - red. past.) ir pamatysite, kad viešojoje erdvėje svetimi rašmenys jau įsigalėję. Tad jeigu mes kaip tikri europiečiai leisim savo piliečiams, kurių, aš esu įsitikinęs, bus labai nedaug, interneto amžiuje rašyti pavardes savo kalba, nemanau, kad tai pakeis lietuvių kalbos žodyną. Manau, kad šitos kelios raidės yra daug svarbesnės ne lenkams, o mūsų moterims, ištekančioms už užsieniečių ir patiriančioms dėl asmenvardžių rašymo tam tikrų problemų. Išspręsdami šį klausimą, atimsime radikalams, pirmiausia ponui Tomaševskiui, amžiną spekuliaciją šita tema.
- Negi nematote lietuvių kalbai jokių pavojų? Vien tai, kad Lietuvių kalbos institutas traukiasi, kultūrinė spauda merdi...
- Skatinkim lietuvių kalbą kitais būdais, skatinkim rašytojus, knygą, žodį. Manau, reikia peržiūrėt apmokestinimą, ypač knygų, įteisintą Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laikais. Iš tikrųjų reikia didinti paramą lietuviškai spaudai, ypač kultūrinei, nors apskritai visa lietuviška spauda ir yra kultūrinė: net ir tie, kurie nerašo apie literatūrą ir dailę, jie rašo lietuviškai; o tas, kas rašoma lietuvių kalba, yra indėlis į lietuvių kalbą.
- Sukaupęs tokią didžiulę darbo Seime patirtį galėtumėt pasakyti: yra kokia jėga arba politinė valia, kurios bijotų Tautos išrinktieji?
- Rinkimų. Ir kam tik jie nepasirengę ir ko tik nepadaro iš tos baimės...
- O jūs?
- Rinkimai man lygiai toks pat išmėginimas. Bėgant metams, didėjant patirčiai tos fobijos gal jau ne tokios baisios, bet vis tiek kiekvienų rinkimų rezultatų laukdavau įsitempęs. Tai yra normalu. Kai tik politikai nustos bijot visuomenės, bus panašiai kaip kaimyninėj šaly. Tegul jie bijo, tegul stengiasi. Aš maniau ir tebemanau, kad politikai, bent jau politinių partijų lyderiai, turi būti profesionalai, kaip yra daugelyje šalių, o ne politikai tam kartui, kai vienai kadencijai patenka į Seimą ir vėl grįžta į savo profesiją. Užtat stengiausi šioje srityje įgyti kuo daugiau specialių žinių ir vien dėl politikos išmokau anglų kalbą, kad galėčiau dalyvaut diskusijose, kurios dažnai vyksta neformalioje aplinkoje.
- Suvaidino jūsų karjeroje kokį vaidmenį prezidento Algirdo Brazausko asmenybė: Nepriklausomybės atgavimo metu juk buvote jo padėjėjas?
- Taip, nuo Sąjūdžio laikų su juo dirbau, nuo 1988-ųjų buvau jo padėjėjas. Jis pasakė: būsi atstovas spaudai. Ką tai reiškia, paklausiau, sako, nežinau, eik į biblioteką ir išsiaiškink. Tam tikra prasme jis ir įtraukė į politiką. Tai buvo reta asmenybė, buvo labai įdomu dirbt su juo.
- Grįžkime prie Gari: rašytojas, kaip karo lakūnas, buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu už narsą mūšiuose su nacistine Vokietija. Jūs pagerbtas šiuo ordinu už nepriekaištingą tarnybą?
- Užsienio piliečius kiekviena šalis apdovanoja pagal savo kriterijus. Prancūzijos sprendimas yra susijęs su mano veikla ES ir, manau, su Prancūzija, kur teko būti su įvairiais vizitais tiek būnant premjeru, tiek ne premjeru, na, ir galbūt įvertinimas to, kad buvau vienas iš Lietuvos vadovų, kuris pasirašė Lisabonos Konstituciją, pagal kurią dabar gyvenam ir kurios iniciatoriai bei entuziastai buvo prancūzai. Tame laiške, kurį turiu, labai aiškiai parašyta: už nuopelnus stiprinant Europos Sąjungą.
- Už ištikimybę Europos Sąjungos vertybėms? Galėtumėt priminti, kokios jos?
- Didžiausia ES vertybė, manau, yra įstatymų viršenybė; tai esminis punktas, juo ir paremta ši taikos ir kompromisų sąjunga. Beveik visi sprendimai, priimami ES, ar vadovų taryboje, ar atskirose ministrų tarybose, priimami konsensusu. Lietuva gali iš esmės užblokuoti bet kokius sprendimus. Šiandien, kaip žinote, kai kurios šalys reikalauja griežtesnių sankcijų Rusijai dėl karo Ukrainoje, bet kai kitos su tuo nesutinka, - vadinasi, to sprendimo ir nebus...
- Jūsų biografijoje rastum patirties, būtinos ne tik griauti, t.y. kariauti, bet ir atstatyti, - buvot aukščiausios kategorijos restauratorius... Prireikus ši patirtis dar praverstų?
- Pagrindinė mano specialybė buvo auksavimas, ir aš nežinau, ar šitam darbui rankos tebėra tokios jautrios. Mozaikinis auksas, kaip žinote, - subtilus dalykas, jis toks plonas (tūkstantoji milimetro dalis), kad jį gali paimti su specialiais voverės plauko teptukais. Kitas dalykas - regėjimas, kurį, manau, šiek tiek būsiu susigadinęs dirbdamas itin ryškioje šviesoje ir iš labai arti, ir gulomis...
- Kurioje bažnyčioje jums teko dirbti?
- Kartą suskaičiavau, kad dirbau šešiolikoj ar septyniolikoj bažnyčių. Jei būsit Šv.Jonų bažnyčioje, pažiūrėkit į vargonus, centrinį altorių, Kazimiero koplyčią ir būtinai į klausyklas: jos unikalios, maždaug XVI amžiaus, tokių ir Europoje mažai; jos nepaprastos ir tuo, kad auksas dažytas keliomis spalvomis, - visiems parodau, kai nusivedu... Dirbome ir Arkikatedroje, ir Bonifratų bažnyčioje, ir Kaune Soboro fasadinius lipdinius dengėm bronza... Paskutinis darbas buvo Šv.Kazimiero bažnyčios Vilniuje karūna.
- Žinoma, santykiai su Dievu tuomet buvo kitokie?
- Taip, aš buvau partijos narys, bet a.a. monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, norit tikėkite, norit ne, jau Nepriklausomybės laikais, kai bandėm susitarti dėl prezidento A.Brazausko inauguracijos Arkikatedroje, pasakė: „Įvertinęs jūsų nuopelnus restauruojant bažnyčias visus griekus aš jums atleidžiu.“
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą