Jokia naujiena, kad vienišus našlius "medžioja" apsukrios "masažuotojos", o šie užrašo joms visą savo turtą. Vengdamos konfliktų, jos net velionio vaikams nepraneša apie tėvo mirtį. Kai kurie žmonės mano, kad šiame "versle" joms talkina Teisingumo ministerijos rekomendacija neskelbti vietiniuose laikraščiuose apie mirusius ar laidojamus žmones. Tačiau valdžios atstovai mano, kad šiuo klausimu lazda vis dėlto turi du galus, ir informacijos apie mirtis skelbimas ar neskelbimas laikraštyje nieko nelemia.
Neseniai į redakciją paskambinusi skaitytoja iš Palangos teiravosi, kodėl laikraštyje nebėra informacijos apie mirusius asmenis.
"Kokia čia valstybinė paslaptis, jeigu mirė žmogus, kodėl jos negalima parašyti laikraštyje?" - klausė ponia Aldona (vardas pakeistas).
"Mirtis nėra jokia valstybinė paslaptis. Jeigu mums paskambintų žmogus ir teirautųsi, ar registruota tokio ir tokio asmens mirtis, pasakytų jo vardą, pavardę, gimimo metus, mes galime ir telefonu suteikti tokią informaciją. Žinoma, pasakytume tik tiek, kad tokią ir tokią dieną registruota tokia mirtis, arba kad neregistruota, ir nieko daugiau. Mes negalime atskleisti perteklinių duomenų, bet pačią informaciją teikiame. Mes tik negalime teikti duomenų apie žmogaus mirtį tretiesiems asmenims, t. y. skelbti viešai, be šeimos narių sutikimo", - sako Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus vedėja Gražina Misevičienė.
Moteris užvaldė našlį
Ponia Aldona papasakojo graudžią istoriją apie tai, kaip du sūnūs negalėjo dalyvauti tėvo laidotuvėse, nes jiems niekas apie tai nepranešė.
Aldona turėjo brolį, gyvenusį Klaipėdoje. Dviese bebuvo likę, neblogai sugyveno. Jo žmona mirė prieš kelerius metus. Jis buvo pasiturintis žmogus, turėjo namą Mažajame Kaimelyje ir namą Palangos priemiestyje, sode. Pastarąjį pardavė ir vaikams žadėjo atiduoti pinigus už motinos dalį.
Prie našlio "prisitaisė" ponia, atvykusi iš Alytaus. Ateidavo pas jį, lygindavo net kojines ir apatines kelnaites, darydavo masažą, po kurio jis laimingas užmigdavo. Namuose vis palikdavo kokį nors savo daiktą - tai kremą vonioje, tai lūpų dažus, tai megztinį, tai šlepetes, tai dar ką nors. Jis prašydavo to nedaryti, nes buvo nepatogu prieš sūnus, kai atvažiuodavo į svečius. Abu jie baigę aukštuosius mokslus, abu vedę, turi vaikų. Vienas Vilniuje dirba vadovaujantį darbą, kitas - Klaipėdoje.
Pagaliau ta svetima moteris, pasak Aldonos, tėvą tiek užvaldė, kad neleisdavo nė su vaikais susitikti, nei kalbėtis telefonu. Kai šie skambindavo, neatsakydavo, kai atvažiuodavo, neįleisdavo į namus. Broliui nebegalėjo prisiskambinti ir ponia Aldona.
Vienam iš sūnų pavyko sužinoti, kad tėvas gulintis ligoninėje Kaune. Aldona sako apėjusi visas ligonines, bet brolio neradusi, buvęs paguldytas į kažkokį onkologinį skyrių. Kai jis mirė, toji svetima moteris nepranešė nei vaikams, nei seseriai, nei kaimynams, nei pažįstamiems. Iš Kauno vakare parvežė palaikus, o rytą palaidojo šalia žmonos.
Ponia Aldona mano, kad toji moteris turėjo tikslą atpratinti tėvą nuo vaikų ir jai tai pavyko - našlys parašė testamentą, kad viską palieka jai.
Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą