Pasaulyje milijonai jaunuolių negali susirasti darbo, dažnoje šalyje su šia problema susiduria kas antras arba trečias jaunas žmogus. Specialistai atkreipia dėmesį, kad jaunimo nedarbas sukurs daugiau problemų nei paprastas, nes valstybės, ypač kuriose daug vyresnių žmonių, bus priverstos kelti mokesčius, kad galėtų pasirūpinti pensijomis ir sveikatos priežiūra. Tyrimai taip pat rodo, kad ilgalaikis nedarbas mažina jaunimo pasitikėjimą ir veda į depresiją.
Taip pat kyla pavojus, jog neturintys darbo jauni žmonės gali lengviau įsitraukti į nusikalstamas ir teroristines veiklas.
Kas lėmė tokią situaciją ir kaip ją pakeisti, ar tikrai dabartinius dvidešimtmečius turėsime vadinti, kaip rašo užsienio žiniasklaida, prarastąja karta, aiškinosi Lietuvos radijo laida „Ryto garsai“.
Tenka grįžti pas tėvus
75 milijonai – tiek jaunų žmonių pasaulyje tarp 15 ir 24 metų neturi darbo, rodo Tarptautinės darbo organizacijos duomenys. Danijos tyrėjai nustatė, kad jauni žmonės, kurie 1994-aisiais mažiausiai 10 mėnesių neturėjo darbo, praėjus daugiau nei dešimtmečiui arba irgi nedirbo, arba uždirbo 15 proc. mažiau nei jų bendraamžiai, kurie karjeros pradžioje darbus turėjo. Tai esą patvirtina faktą, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą karjerą, yra jos pradžia.
Žurnalas „TIME“ rašo, kad pasaulyje kasmet daugėja aukštųjų mokyklų absolventų, kurie dirba žemesnės nei įgytos kvalifikacijos darbus.
„Mano dauguma draugų, kurie turi gerą ir aukštą išsilavinimą, ir kurie galbūt jo neturi, dauguma jų dabar neturi darbo. Čia labai vizualiai, aiškiai matoma, kad situacija yra labai sudėtinga jauniems žmonėms“, – sako Lietuvos radijo bendradarbė Ispanijoje Gintarė Eidimtaitė.
Ispanija – šalis antirekordininkė, čia jaunimo nedarbas yra didžiausias pasaulyje ir yra didesnis nei 51 proc. Panaši situacija yra Graikijoje. Lietuvoje darbo neturi kas trečias jaunas žmogus.
„Man 25 metai. Mano karta yra labiausiai išsilavinusi per visą Ispanijos istoriją. Tačiau taip pat sutapo, kad prasidėjus nekilnojamo turto bumui ir didelėms statyboms, labai daug jaunų žmonių metė netgi mokyklas, baigė tik privalomas klases, ir nusprendė, kad jiems labiau apsimoka eiti dirbti į statybas ir uždirbti nuo 1,5 tūkst. iki 2 tūkst. eurų per mėnesį. Aišku, 16-mečiui, 17-mečiui berniukui tokia suma yra labai įspūdinga, tad labai daug jaunų vaikinų taip pasielgė“, – pasakoja Ispanijoje gyvenanti G. Eidmintaitė.
Kaip pastebi specialistai, panaši situacija yra daugelyje pasaulio šalių, ypač dabar tai būdinga Europai, tokios tendencijos ir Lietuvoje. Specialistai sako, kad per ekonomines krizes būtent jauni žmonės yra labiausiai pažeidžiami.
G. Eidimtaitė sako, kad jauni ispanai, ilgą laiką neturėdami darbo, pirmiausiai pagalbos kreipiasi į savo tėvus. Dalis jų negali padėti savo vaikams, todėl šeimos priverstos atsisakyti namų, prašyti socialinės paramos. Tačiau jei vidutinio amžiaus ispanas turi darbą, jis jaučiasi saugus ir gelbsti bedarbiams vaikams.
„Labai stiprūs ispanų socialiniai ryšiai, jie visada remiasi šeima. Vienas sudėtingiausių dalykų daugumai jaunų žmonių, kurie išsikraustė iš tėvų namų ir pradėjo gyventi su savo vaikinais, merginomis, buvo grįžimas pas tėvus. Mano draugų pora galvojo apie vestuves, draugauja labai daug metų, pragyveno kartu dvejus–trejus metus ir staiga turi grįžti gyventi su kažkurio tėvais. Tai socialinės problemos taip pat iš to kyla.
Kad ir kaip myli savo tėvus, kai gyveni nepriklausomai kelis metus, galvoji apie savo šeimos sukūrimą, grįžti vis tiek labai sudėtinga. Netgi pažįstu porų, kurios išsiskyrė.
Mano dar įspūdis toks yra, kad labai daug žmonių su aukštom kvalifikacijomis dirba labai nekvalifikuotą darbą. Viena mano draugė Kristina, kuri yra baigusi socialinę antropologiją, meno studijas, turi magistro laipsnį, iki praėjusios savaitės dirbo daržovių pardavėja ir tik dabar – prieš savaitę – rado darbą viename žymiam meno muziejuj Ispanijoje. Bet tai yra darbas nepilnu etatu“, – sako G. Eidimtaitė.
Anot G. Eidimtaitės, neturėdamas darbo, ispanas pirmiausia pagalbos ir galimybių ieško savo gimtuose miestuose ir miesteliuose. Jei situacija negerėja, ryžtasi išvažiuoti į didesnius miestus – Barseloną, Madridą, Valenciją ir tik tada pagalvoja apie emigraciją, nes daugumai žmonių patinka ispaniškas gyvenimo ritmas, maistas, kultūra ir oras.
Be to, pasak G. Eidimtaitės, praktiškai visi emigruojantys – dažniausiai tai patys gabiausi jaunuoliai – emigraciją vadina laikina išeitimi ir žada grįžti į gimtinę.
Nedarbas ir su juo susijęs skurdas įkalina žmogų
Būtent šis Ispanijos pavyzdys, nors iš pažiūros, rodos, panašus į daugelio valstybių patirtį, patvirtina kultūros tyrinėtojo Vytauto Rubavičiaus mintį, kad nepaisant panašių statistinių jaunimo nedarbo rodiklių pasaulyje, kiekvienai valstybei tai daro skirtingą poveikį.
„Čia priklauso nuo šalies, nuo šalies kultūros ir nuo socialinės sąrangos. Taip tiesiogiai lyginti yra labai sunku, nes vienoj šaly gali būti dvigubai didesnis jaunimo nedarbas ir tarsi nėra tų socialinių problemų, vadinasi, ten yra visai kitokia šeimos struktūra, susiklostę visai kitokie santykiai, kurie kompensuoja arba padeda vienaip ar kitaip tas problemas nuaštrinti.
Kiekviena valstybė šitą problemą turėtų suvokti labai skaudžiai: nedarbas ir su juo susijęs skurdas yra žmogų įkalinantys ir žmogų nužeminantys dalykai. Ir tas pažeminimas iš esmės yra panašus į totalitarinių visuomenių įkalinimą ir tą nelaisvės būdą, kurį primeta diktatoriai. Šiuo atžvilgiu esi priverstas savo gyvenimą tvarkyti taip, kad gautum bet kokį darbą. Vienoms valstybėms tai prilygsta katastrofai, kitos valstybės yra susikūrusios kompensacinius mechanizmus“, – teigia V. Rubavičius.
Anot rašytojo, kultūros tyrinėtojo V. Rubavičiaus, būtent tautiškumas, bendrumas ir noras ateitį kurti savo šalyje galėtų būti vienas iš būdų, mažinančių jaunimo nedarbo pasekmes atskiroms šalims.
„Ekonomikai nesvarbus žmogus – graikas jis, lietuvis ar kt. Klausimas – jo kuriama pridėtinė vertė ir viskas. Žmones vienija gimtinės pajauta, gimtoji kalba, bendros patirtys, tam tikra ideologija, kurią jie įsisavina mokykloje, požiūris į bendrą istoriją, bendrą likimą – daugelis dalykų, bet jie nėra ekonominiai.
Pavyzdys – Estijos „Strategija 2030“, mes irgi turim tokią susikūrę. Pagrindinis dalykas, kam estai kuria strategiją, jie kuria tam, kad stiprintų estiškumą ir kad laiduotų estų kultūros sklaidą Europos kultūros erdvėje“, – teigia V. Rubavičius. Jis įsitikinęs, kad estams, jei 2030 metais ištiks panaši ekonominė krizė, bus lengviau ją išgyventi.
Teks išmokti greitai mokytis
V. Rubavičius sako, kad švietimą būtina orientuoti į kritinį mąstymą. Tuo metu „Visionary analytics“ partneris, švietimo ir darbo rinkos problemų tyrinėtojas Žilvinas Martinaitis teigia, kad daugelis pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuva, jau vykdo būtent tokią švietimo reformą ir siekia išugdyti kritiškai bei analitiškai mąstančius žmones.
„Reikia persiorientuoti nuo enciklopedinio pobūdžio žinių įgijimo link įgūdžių ir gebėjimų ugdymo, gebėjimo mokytis, link kritinio mąstymo, analitinių įgūdžių įgijimo. Tačiau tokia turinio kaita yra ilgalaikis procesas. Manau, kad neišvengiamai per artimiausius 10–20 metų tai turėtų įvykti tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse“, – sako pašnekovas.
Pasak Ž. Martinaičio, šiandien sunku pasakyti, ar dabartiniai pirmokai dėl besikeičiančios švietimo sistemos ateityje išvengs panašių nedarbo problemų. Tačiau, anot jo, akivaizdu, kad žmonės neišvengiamai turės išmokti greitai mokytis.
„Sąsajos tarp švietimo ir darbo rinkos yra sudėtingas analizės objektas, nes turime priimti sprendimus jau šiandien, o rezultatus – ar sprendimai buvo teisingi, ar ne – pamatysime tik po 20–25 metų. Kas akivaizdu šiandien – nebėra tokio dalyko, kaip darbas visam gyvenimui, pats darbo pobūdis labai greitai keičiasi, procesai vis intensyvėja ir tampa greitesni, ir dėl to greito žinių įgijimo, tuo pačiu greito žinių pamiršimo šis procesas, sakyčiau, tampa vyraujantis beveik visose profesijose ir specialybėse.
Tai, apie ką šnekėsime ateityje, jau bus ne žinių visuomenė, o besimokanti visuomenė, kuri sugeba darbo metu įgyti vis naujas žinias ir jas taikyti vis naujuose kontekstuose“, – sako Ž. Martinaitis.
Dirbti pradeda dar mokydamiesi mokykloje
O dabar persikelkime už Atlanto. Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia jaunimo nedarbas, nors irgi laikomas problema, svyruoja apie 16 proc., tačiau statistika taip pat rodo, kad 6 proc. dvidešimtmečių šioje šalyje jau pradeda savo verslą.
Europoje šis skaičiuos yra perpus mažesnis. Jungtinėse Valstijose šiuo metu viešintis gerai žinomas, vienu sėkmingiausių Lietuvos verslininkų vadinamas Ilja Laursas sako, kad kitos šalys iš Amerikos galėtų išmokti kelių svarbių dalykų.
Tai irgi susiję su švietimu – universitetai čia, anot verslininko, nėra tik akademinė erdvė. Ji sujungia studentus ir verslą, todėl dar mokydamiesi aukštosiose mokyklose jauni žmonės yra medžiojami didžiulių kompanijų. Taip pat, anot I. Laurso, Amerikoje darbas yra laikomas vertybe nuo pat mokyklos laikų.
„Man teko mokytis paskutinius mokyklos metus JAV, tai buvo 1994-ieji, aš gyvenau amerikiečių šeimoje. Paskutinėje mokyklos klasėje visiškai visi, be išimties, jau kažkur dirba – gal trečdalį darbo dienos, baigia [pamokas] mokykloj apie antrą valandą, ir nuo penkių iki devynių dirba restorane ar viešbutyje, ar dar kažkur. Su tuo darbu susiduria labai anksti, dar prieš universitetą“, – pasakoja I. Laursas.
Įmonės „Get Jar“ įkūrėjas I. Laursas sako, kad dirbti dar mokyklos suole yra svarbu, nes būtent tada formuojasi pagrindinės žmogaus vertybės.
„Pratinimas savęs prie darbo tuo periodu, mano manymu, atsiliepia apskritai visam būsimam gyvenimui, nes jei tuo laikotarpiu priimi darbą kaip vertybę, tai visą likusį gyvenimą laikai darbą aukšta vertybe, skiri daug dėmesio, turi noro dirbti, gauni iš to motyvaciją ir pan. Kiek mokyklos ir universitetai bemokintų, yra labai daug dalykų, kur privalai išmokti praktiškai.
Pvz., tame pačiame „McDonald`e“ nuo 16 metų kiekvienas amerikietis įgyja patirties, kas yra vadovavimas, kas yra vadybininkas, kas yra darbo tvarka, kas yra disciplina, kaip vyksta darbo organizavimas ir pan. – tai yra tai, ko praktiškai universitetas niekada neduos ir neišmokins“, – įsitikinęs I. Laursas.
Paklaustas, gal problema ta, kad jauni žmonės nori, jog pirmas darbas būtų jų svajonių darbas, I. Laursas sako: „Noras, aišku, geras, bet nėra blogų darbų, kiekviename iš jų kažką išmoksti, ir kuo anksčiau su tuo susiduri, tuo geriau tau sekasi, nes lyginant su kitais, gauni tokios patirties, kokios kiti neturi ir tau lengviau konkuruoti. Iš karto baigus universitetą sėdėti ir laukti itin gerai apmokamo darbo, manyčiau, būtų naivu“.
Svarbu skatinti iniciatyvą
Anot I. Laurso, Europoje vyrauja nuostata, kad kiekvienu žmogumi bus pasirūpinta, todėl, pasak verslininko, daugelis jaunų žmonių yra tarsi atbaidomi imtis iniciatyvos. O būtent šalyse, kuriose iniciatyva yra vertinama, pasak Ž. Martinaičio, yra daugiausiai jaunų žmonių sėkmės istorijų.
„Tokiose visuomenėse, kurios ragina imtis iniciatyvos, stotis, bandyti, tuo pačiu nesmerkia, jei nepasiseka (o nepasiseka dažniau nei pasiseka, ypač kai kalbama apie verslo kūrimą), šalyse, kur yra tam tikras socialinės apsaugos lygis (tai irgi susiję su švietimo prieinamumu, kai žmonės iš santykinai neturtingų šeimų gali įgyti gerą išsilavinimą), matysime gerokai didesnę sėkmę ilguoju laikotarpiu“, – sako „Visionary analytics“ partneris Ž. Martinaitis.
Na, o pabaigai dar sugrįžkime prie pokalbio su kultūros tyrinėtoju V. Rubavičiumi. Anot jo, ieškant būdų, kaip kiekvienas turi prisitaikyti darbo rinkoje, nereikia pamiršti, kad žmogui svarbu ne tik apskritai turėti darbą, bet kad jis atitiktų jo gabumus ir galimybes.
„Mes girdime iš ne vieno politiko, kad išsilaisvinimas yra ir laisvė emigruoti, ir važiuoti ten, kur geriau. Bet mes matome ne laisvę važiuoti, bet būtinumą išvažiuoti, nes kitaip neįmanoma gyventi. Klausimas – kaip valstybė su tuo būtinumu kovoja. Kai matome darbdavių forumų pasiūlymus darbinant jaunus žmones, kad jie galėtų dirbti ir už 400 ar 500 Lt, tai jau sveiku protu nesuvokiama ateitis, kokią ateitį siūlo tiems jauniems žmonėms – jaunimas paliekamas kaboti.
Ir visuomenė, kuri nuolat jaučia bedarbystės grėsmę, yra pažemintųjų visuomenė. Žmogus be tokio darbo, kuris ne tik teiktų malonumą, bet ir atskleistų kūrybines galias, nėra visavertis žmogus.
Visuomenė, kurioje didžioji dalis žmonių yra augusi tokiomis bedarbystės sąlygomis, yra nevisaverčių žmonių visumenė. Ji įsivaizduoja gyvenimą tos grėsmės sąlygomis ir savo vaikus auklės taip, kad jie tik ieškotų galimybių kaip nors įsikabinti į gyvenimą ir pasinaudoti bet kokiu to gyvenimo siūlomu šansu“, – sako kultūros tyrinėtojas V. Rubavičius.
Žurnalas „TIME“ praėjusiais metais jaunimo nedarbą įvardijo trečiu iš šimto svarbiausių dalykų, darančių didžiausią įtaką pasaulio raidai.
Pasakojimas transliuotas Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą