Anot sociologų, miestas - unikalus fenomenas, leidžiantis egzistuoti žmonėms kaip didelei anoniminei masei. Tad tikrąją bendruomenę, kur yra didelis kaimynų palaikymas, įsiklausymas, vargu ar atrastume.
Orumas - stipriausia motyvacija
"Aš manau, kad žmonės nesukurti gyventi po vieną, mums reikia bendravimo, kitų žmonių, kuriuos sujungia bendri interesai, palaikymo", - sakė Išganymo armijos krikščioniškos bendruomenės karininkė, dvasininkė Susanne Kettler-Riutkenen.
Ši bendruomenė organizuoja skirtingas veiklos programas, bet jos nariai susidraugauja ir palaiko ryšius tarpusavyje. Jie lanko ligonius, pagyvenusius vienišus žmones, nes galvoja, kad apie Dievą kalbėti, skelbti Evangeliją yra per mažai. Dirba su "Maisto banku" ir parūpina maisto 240 žmonių per savaitę. Į bendruomenės būstinę ateina ir miestelėnai, palaikantys krikščioniškas idėjas. Vis daugiau jaunų žmonių tampa savanoriais, kai kurie po to pasirenka socialinio darbo studijas.
Kol Kalotės sąvartynas nebuvo uždarytas, Išganymo armija šelpė jo nuolatinius gyventojus maistu, medikamentais, drabužiais, daugeliui padėjo susitvarkyti dokumentus. Keletas buvusių sąvartyno darbininkų dabar gyvena Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kiti gauna pensiją, gyvena mieste pas giminaičius, naują partnerį arba nuomojasi būstą. Tačiau vadinamiems profesionaliems benamiams konteineriai ir lieka jų pasaulis.
"Mes nieko didvyriško nenuveikėme, darėme, kas reikalinga. Tai mūsų kasdienis darbas, kuriam reikia turėti pašaukimą", - sakė Susanne.
Į Išganymo armijos būstinę kasdien ateina apie 50 benamių. Moterų tarp jų nedaug, nes jos lengviau prisitaiko, ilgiau kovoja. Ateina sušilti, išgerti arbatos. Apsilankiusius apžiūri medicinos sesuo, kompiuterių specialistas padeda ieškoti darbo skelbimų.
Kartą greitosios pagalbos medikai susilaužiusiai koją benamei uždėjo gipsą ir paliko ant Išganymo armijos būstinės laiptų. Ji negalėjo paeiti, tik šliaužė, neturėjo dokumentų. Susanne pavyko ją įkurdinti Kretingos teresiečių seserų vienuolyne, kurios kai kuriuos žmones be pastogės yra slaugiusios iki mirties.
"Yra žmonių, kurie niekada nebūna dėkingi, bet jeigu dirbtume dėl šlovės ar dėkingumo, verčiau išvis nepradėti. Kai sutinkame gatvėje žmogų, pasikeitusį taip, jog nebegali atpažinti - mums tai geriausias padrąsinimas. Manau, žmogaus orumas yra labai svarbus dalykas, nuo to viskas prasideda. Benamiams, varomiems iš visur, sakome, kad mūsų centre yra visada laukiami. Ir jie gerbia tą vietą, sako, kad ji - šventa. Nebūtinai turi tikėti Dievą, bet turi gerbti mūsų krikščionišką laikyseną. Kai žmogus suvokia, kad Dievas jo nepamiršo, kitaip ima žiūrėti į savo gyvenimą, ir tai suteikia jėgų. Mes galime tik palaikyti, žmogaus valia rinktis", - sakė pokalbininkė.
Ištiesta ranka puolusiam
Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms" Klaipėdos skyriaus narės Renata Karaliūnaitė ir Laura Sakalienė bei projekto "Kalinių globa ir reintegracija" dalyvė Inga Barauskaitė susitinka ir su Tauragės, Telšių bei kitų miestelių žmonėmis.
"Bendradarbiaujame su įvairiomis įstaigomis, organizacijomis, kurios nukreipia merginas pas mus. Jos dažnai nedrįsta ateiti, pasipasakoti, nes yra aukos, kurias visuomenė stigmatizuoja. Tenka įsiūlyti teisinę pagalbą. Ieškome saugaus būsto, kaitaliojame juos, kad buvę sąvadautojai nerastų. Samdome advokatus. Būna, kad byla dėl sąvadavimo ar prekybos žmonėmis tęsiasi dešimt metų, nes liudininkai ar nukentėjusios bijo kalbėti, suteneris slapstosi", - sakė moterys.
Pagalba nenutraukiama net globotinėms sukūrus šeimą, nes reikia palaikymo, paaiškinti, kokios pašalpos priklauso. Tos moterys su vaikais renkasi "Carito" patalpose išsikalbėti, paklausyti paskaitų.
Jauniausiai klaipėdietei, įtrauktai į prostituciją, buvo vos 11 metų. Mergaitei reikėjo psichologinės pagalbos, buvo dirbama su jos asocialiais tėvais. Yra moterų, kurios nebesiverčia prostitucija, bet yra priklausomos nuo narkotikų ir azartinių lošimų. Viena serga tuberkulioze ir yra ŽIV nešiotoja. Ji buvo tokia sunykusi, jog merdėjo akyse. Visą dieną Renata su ja praleido migracijos tarnyboje, kad skubiai sutvarkius tapatybės kortelę būtų paguldyta į ligoninę.
I. Barauskaitė, kuri rūpinasi sugrįžusiais iš įkalinimo įstaigų, pasakojo, jog norint suprasti, ką jie kalba, reikia išmokti jų žargoną.
 |
| Padedame žmogui susigrąžinti gyvenimą, - sakė Lietuvos "Carito" projekto Klaipėdos skyriaus narės (iš dešinės): R. Karaliūnaitė, I. Barauskaitė ir L. Sakalienė. |
"Kai įgauni pasitikėjimą, atsiveria. Tai nėra blogi žmonės, blogi tik jų poelgiai. Jie turi savo garbės kodeksą ir nenuskriaus to, kuris jiems padeda, jį gerbia ir net saugo. Didžioji dalis kalėjimuose vartoja narkotikus, yra užsikrėtę ŽIV, AIDS, hepatitais, yra praradę darbinius įgūdžius, nebeturi kur eiti, neturi nei pinigų, nei šeimos. Stengiamės atkurti ryšius su artimaisiais, tariamės su medikais dėl reabilitacijos. Jeigu yra gavęs lygtinį teistumą, skubame sutvarkyti dokumentus, kad galėtų registruotis Darbo biržoje, nes trys nuobaudos - ir grįžta už spygliuotos tvoros", - sakė Inga, patikinusi, kad jeigu iš šimto bent vienas globotinis susitvarko gyvenimą, tai yra paskata dirbti toliau. Be to, grįžę į normalų gyvenimą, yra linkę padėti likimo broliams.
"Įdomiau gyventi"
"Čia gyvenimas įdomesnis, nei rodo per televiziją", - sako uostamiesčio "Ąžuolyno" kvartalo bendruomenės nariai, susipažinę vedžiodami parke šunelius, ganydami vaikus, sportuodami ar šiaip "bimbinėdami".
Bendrystė ir daugybė pokalbio temų atsiranda tarp kirpėjos, psichologės, žurnalistės, valytojos, siuvėjos ar buvusio Sibiro tremtinio. Jau daugelį metų keičiamasi valgių receptais, istorijomis. Viena kitai mezga šlepetes, sukerpa suknelę, eina į bažnyčią pasveikinti jaunavedžių, kartu važiuoja į iškylą gamtoje arba prižiūrėti kapų, o vyrai talkina remontuojant butą.
Vyriausioji amžiumi Birutė, gyvenusi kaime, laiko natūraliu dalyku paguosti žmogų rūškanu veidu ir moka pradėti kalbą taip, kad "neužmintų žmogui ant nuospaudų". Yra smalsi, daug ką mato, stebi, užtat jeigu koks kvartalo gyventojas guli parblokštas dviratininko ir negali kalbėti, ji greitosios pagalbos medikams pasako jo pavardę, adresą.
"Mūsų kaime visi buvo matomi kaip ant delno. Svarbu buvo "ką žmonės pasakys", nes be jų paramos neišsiverstum. Kodėl mieste negalima taip susigyventi? Viskas prasideda nuo to, kaip tu eini prie žmogaus. O eini, nes liepia širdis. Pamiršti ligas, įdomiau gyventi", - sakė Birutė.
Anonimai ar gentainiai?
Liutauras KRANIAUSKAS, Klaipėdos universiteto sociologas
Bendruomenių, turinčių struktūrą ir įsipareigojimus, vieni kitų palaikymo mechanizmus, iš dalies ir savo gyvenamosios aplinkos kontrolę, nelabai atrasime. Miestas - unikalus fenomenas, leidžiantis egzistuoti žmonėms kaip didelei anoniminei masei. Būdamas jos dalimi, negali užmegzti labai artimų ryšių.
Buvo filosofinių ir sociologinių pastebėjimų, kad žmogus, gyvenantis miesto terpėje, įgyja savotišką apatiją. Tai savotiškas psichologinės gynybos mechanizmas nuo daugybės impulsų, ateinančių iš aplinkinių. Atakuoja naujos emocijos, informacija, reklama, stigdamas saugumo ir savasties jausmo, pradedi nereaguoti.
Bandydami atpažint kitus žmones, dažniausiai ieškome tam tikrų ženklų: kas jie tokie, kokiai klasei priklauso, koks gyvenimo būdas. Vis tik miesto bendruomenių kūrimas įgyja mito atspalvį. Artimi, natūralūs ryšiai, noras pažinti individą giliau skatina mus ieškoti fiktyvių bendruomenių, kurias dabartiniai filosofai įvardija naujosiomis gentimis. Priklausomybė genčiai yra prisirišimas prie panašių žmonių, su kuriais gali išgyventi bendras patirtis, bet labai greitai gali iš jos ir išeiti. Sėdi prie interneto, įeini į "feisbuką", paplepėjai su vienais, pasijutai tos bendruomenės nariu, prisijungei prie kitos. Tai leidžia sukurti laikiną, trapią bendruomenę, kur patenkiname vieną ar kitą savo poreikį.
Kultūrinės bendruomenės kaip "Mano miestas" paiso labiau funkcinių interesų, nesusijusių su asmeniškumu. Šioje mitologinėje erdvėje gali save išreikšti, kažką išgyveni, pasiimi nedidelę dalelę pasidalijimų patirtimi, vizijų išsakymu, ir ji egzistuoja tarsi šalimais. Tavo tapatybė greitai gali būti keičiama, nes didesnių moralinių įsipareigojimų bendruomenei tarsi ir nėra. Tikrąją bendruomenę, kaip kaimo, kur yra didelis kaimynų palaikymas, įsiklausymas, vargu atrastume mieste.
Tokias bendruomenes, kaip "Ąžuolyno" kvartalo, siečiau su fizine vieta, kur galima susitikti ir sukurti komunikacinę erdvę, bet jos mieste po truputį nyksta. Tokios gyvavo 7-9 dešimtmetyje, kol nebuvo galimybės bendrauti virtualiai. Anuomet Klaipėdoje viena iš komunikacinių erdvių buvo baras "Bohema", kur rinkosi menininkai, intelektualai, neformalus jaunimas. Baro funkcija pamaitinti ar pagirdyti nebuvo svarbiausia. Atvykėliai iš kitų miestų, nuėję į "Bohemą", surasdavo, kur gauti nakvynę, kitokią bendruomenės pagalbą. Toks pat buvo ir bendraminčių klubas "Prieplauka".
Klaipėdos bendruomenės XIX a.
XIX a. Klaipėdoje buvo šimtai įvairios pakraipos bendruomenių, bet jų veikla kol kas netyrinėta. Daugelis jų užsiėmė labdara. Buvo renkamos aukos kareivių našlėms, kareiviams invalidams buvo skiriama mėnesinė pašalpa visam gyvenimui, šelpti gimnazistai, darbininkai, nukentėję nuo gaisrų. 1817 m. žiemos skurdo metu susikūrė "Vargšų aprūpinimo pigia duona sąjunga".
1825 m. lietuvių bažnyčios diakonas C. H. Ostermeyeris ir pirklys J. Rosenbaumas įsteigė prieglaudą apleistiems elgetų ir nusikaltėlių vaikams, idant juos išauklėtų visuomenei naudingais amatininkais. O kovotojų už Graikijos laisvę našlėms ir našlaičiams 1826 m. buvo surinkta 686 taleriai ir 15 sidabro grašių.
Veikė Šaulių gildija, kurios statutą patvirtino karalius. 1839 m. įkurtas klubas "Neptūnas", subūręs aktyvius nebeplaukiojančius kapitonus ir jiems giminingų profesijų atstovus. Prie klubo veikė Jūrininkų našlių kasa. 1826 m. įkurta pirklių visuomeninė organizacija "Concordia".
Iš leidyklos "Libra Memelensis" išleistos
J. Zembrickio knygos "Klaipėda XIX amžiuje"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą