Dainius Pūras apie Garliavą: pažeidžiama vaiko teisė sveikai vystytis dvasiškai

Dainius Pūras apie Garliavą: pažeidžiama vaiko teisė sveikai vystytis dvasiškai

Šią savaitę baigėsi terminas, per kurį N. Venckienė, globojanti D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukrą, buvo įpareigota perduoti mergaitę motinai.

Mergaitės globėja, kaip ir reikėjo tikėtis, negrąžino, o atsakingos tarnybos, deja, nežino, pasirengusios jos paimti vaiką ar ne. LTV laidos „Savaitė “ kalbinti pašnekovai sako, kad mergaitė tapo įvairių interesų įkaite. Pasak jų, Garliavos Klonio gatvėje persipynė politiniai, gynybiniai ar net turtiniai interesai.

Mergaitė yra vienintelė tiesioginė tėvo Drąsiaus Kedžio turto paveldėtoja. Nepatvirtintais duomenimis jam galėjo priklausyti nekilnojamas turtas ne tik Klonio gatvėje, bet ir Lietuvos pajūryje.

Budintiems Klonio gatvėje žmonėms mergaitė tapo kovos vėliava prieš valdžią, kuri, regis, jau kapituliavo. Nes, viena vertus, vykdo teismo sprendimą ir bando perduoti mergaitę motinai, kita vertus – nenori to daryti. Ką nors veikdamas, gali kam nors neįtikti. Savi marškiniai arčiau kūno, todėl mergaitės interesai ir jos teisė gyventi pilnavertį gyvenimą – pamiršti. Kam įdomu, kas jos laukia toliau, apskritai gyvenime po viso to, kuo ji gyveno, ką girdėjo, kas jai buvo kalama į vaikišką galvelę?

Buvęs Jungtinių tautų vaiko teisių komiteto narys – ekspertas, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sako, kad Garliavoje įkalintos mergaitės teisės iš pirmo žvilgsnio lyg ir garantuotos: vaikas turi stogą, yra pamaitintas, net muzikuoja, bendrauja, tiesa tik su atrinktais, žmonėmis, bet pažeidžiama teisė sveikai vystytis dvasiškai, emociškai.

„Vaikas yra uždarytas pastate, sutrikdyta jo teisė lankyti mokyklą, dvasiškai vystytis. Didelė tikimybė, kad jis sistemiškai nuteikinėjamas prieš artimiausią žmogų, tai yra motiną. Ir tai daro ne tik tie žmonės, kurie su ja gyvena, artimas ratas turi teisę įeiti į tą namą ir su vaiku bendrauti, ir galima spėlioti, kokie ten pokalbiai vyksta. Tai kvalifikuotina kaip labai stipri emocinė arba psichologinė prievarta – tai, kas vyksta dabar prieš vaiką. Būtina tai stabdyti“, – tvirtina vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

Psichiatras pastebi, kad vaikai linkę prisitaikyti prie situacijos. Vaikų psichika labai atspari ir visada yra galimybė traumuotą psichiką atstatyti, tačiau tai gali užimti tiek pat laiko, kiek ji buvo nuodijama, neigiamai veikiama. Vadinasi, atstatomasis procesas bus labai ilgas.

„Tai yra išgyvenimo strategija, kaip dabar yra su tuo vaiku, arba kažkas panašaus į vadinamą Stoholmo sindromą, kai gyvenant įkaitui su tais, kurie paėmė įkaitu, žmogus pradeda rodyti teigiamus jausmus, nes reikia išgyventi kažkaip. Iš kur tas vaikas žino, gal jis visą gyvenimą bus su tais žmonėm. Dabar tarsi stabili dvasinė būsena, stabiliai tragiška, vaikas uždarytas, tada tik klausimas, kaip bus, kai jis atsidurs laisvėje. Aišku, kad bus problemų, kai jis suvoks, kad yra kita realybė, o ne tik ta, kur plovė smegenis tie žmonės“, – tikina psichiatras.

„Be viso užimtumo, kad mergaitė būtų įtraukta ir negalvotų, kas vyko ir vyksta, reikalinga ir psichologo pagalba. Gero psichologo ne 1, 2 susitikimų, ne mažiau nei 200 valandų“, – sako buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

R. Šalaševičiūtė teigia, kad pirmiausia vaiko teisė – gyventi šeimoje su tėvu ar motina, arba su vienu iš jų. Ir šiandien turime kalbėti apie tai, ar valstybė užtikrina vaiko teisę gyventi su mama. Yra teismo sprendimas, bet ar kitos tarnybos užtikrino jo vykdymą, klausia R.Šalaševičiūtė.

„Mes turim kitą svarbią instutuciją, apie kurią kažkodėl nekalbama. Turim Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šita tarnyba praktiškai nieko nedarė, tiesiog buvo nuošalyje. Natūralu ir aišku, geriau nieko nedaryti, tada mažiau nukentėsi“, – teigia buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

„Tai mes čia vieną iš paradoksų matom, kad Švietimo ministerija tyli, nors grubiai pažeidžiama teisė lankyti mokyklą, socialinės apsaugos ministerija, kuri atsako už vaiko teises, tiesiogiai skatina nestabdyti laikinosios globos, akivaizdu, kad valdžios institucijos skatina tęsti užsitęsusią prievartą prieš vaiką“, – mano D. Pūras.

Jis sako, kad demokratiškose valstybėse Garliavos tiesiog nebūtų, nes teisingumą valstybėje vykdo teismai, o jų sprendimai privalo būti vykdomi. Ir kaip pavyzdį pateikia istoriją, kai JAV gyvenęs vaikas buvo prievarta po teismo sprendimo sugrąžintas tikram tėvui į Kubą. Nors globėjai irgi nenorėjo jo grąžinti, ir dar žinant, kokie JAV santykiai su komunistine Kuba.

„Buvo atlikta intervencija su jėgos struktūromis ir, kitaip sakant, buvo pritaikyta prievarta tiems, kurie nevykdo teismo, tai tą, ką seniai reikėjo padaryti Garliavoj. Vykdomoji valdžia yra kapituliavusi šitoj vietoj, viena ranka ima mergaitę, kita daro, kad ji nebūtų paimta. Tada neaišku, kas čia kaltas, visa kaltė turi tekti tiems, kas trukdo, o ne tiems, kurie bando“, – sako vaikų ir paauglių psichiatras.

„Labai aiškiai yra surašyta mūsų įstatymuose: kas, ką ir kaip turi daryti. Neturėtų būti taip. Kažkas, kažkam pasakė, o mes nedarykim, o jūs nedarykit, o jūs būkit pasyvūs. Taip mes nieko nepadarysim. Ir toliau mergaitė bus pasmerkta gyventi už tvoros tarp suaugusių žmonių ir neturėti savo vaikystės“, – tvirtina R. Šalaševičiūtė.

Deja, šiandien dar niekas negali paskyti, kiek tęsis lietuviškas pilietiškumas Garliavoje, kurio didžiausią kainą, matyt, sumokės maža mergaitė.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder