Dalia Grybauskaitė perduoda linkėjimus Vladimirui Putinui. Galite patikėti?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Lietuvos Parlamento delegacijos vadovė Birutė VĖSAITĖ, tos pačios delegacijos narys Egidijus VAREIKIS, buvęs europarlamentaras Seimo narys Eugenijus GENTVILAS, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Seimo narys Povilas GYLYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Persistengiame save gąsdindami Rusijos grėsme ar grėsmė daug didesnė, nei gąsdinamės?

B.VĖSAITĖ: Negalima pasakyti, kad grėsmių nėra. Mes patys būdami Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje matome, kas vyksta, apskritai visi, kas seka žiniasklaidą ar yra pabuvoję Ukrainoje, mato, kas vyksta. Tačiau man truputėlį neramu, kad Lietuva labai militarizuojasi ir tos biudžeto lėšos, kurių taip reikia, tarkim, švietimui ar netgi mūsų gyventojų socialinėms reikmėms - kovai su skurdu, pensijoms didinti, - skiriama būtent ginkluotei pirkti. Žinote, vienas filosofas yra pasakęs, kad kai nėra karo, nėra pinigų. Kažkam, matyt, šitie dalykai naudingi.

Aš tikrai neprieštarauju ir dėl šauktinių, nors esu už profesionalią kariuomenę. Manau, profesionalai turi valdyti šiuolaikinę ginkluotę, bet susidariusi tuštuma, kuri buvo buvusios Vyriausybės valstybės gynimo rezerve, be abejo, turėjo būti užpildyta. Manau, kad tolimesnėje perspektyvoje, kai pasieksime reikiamą rezervistų skaičių, turėtume eiti kitu keliu, t.y. būtent telkti visuomenę, kad ji priešintųsi, o ne imti šauktinius ir devynis mėnesius juos mokyti. Juo labiau kad prieš keletą dienų buvau susitikusi su gyventojais ir jie abejojo, ar apskritai devyni mėnesiai yra tas laikas, per kurį galima parengti šauktinį.

G.JAKAVONIS: Socialdemokratų suvažiavime kalbėjęs Vytenis Andriukaitis stipriai kritikavo prezidentę dėl požiūrio į Rusiją, priminė, kad esame pafrontės valstybė... O jį atsimename kaip didžiausią stojimo į ES entuziastą. Dabar jis yra eurokomisaras.

E.GENTVILAS: Na, V.Andriukaitis yra labai įdomi, labai intelektuali, bet ir kontroversiška asmenybė. Šioje vietoje aš galėčiau įžvelgti ir kitų dalykų. Kai V.Andriukaitis tame suvažiavime šnekėjo apie neproporcingą prezidentės D.Grybauskaitės vaidmenį užsienio politikoje, tai buvo kaip ir oponavimas savo premjerui. A.Butkevičiui tai galėjo nuskambėti: „Kodėl užleidai pozicijas?“ Galėčiau tai taip suprasti. Taigi nežinia, kodėl kai kurie dalykai yra pasakomi.

Tačiau jeigu kalbėsime apie Lietuvą, o ne apie V.Andriukaitį, tai, mano manymu, istoriškai žiūrint Lietuva geopolitine prasme yra pafrontės valstybė, būdama tarp tokių galybių kaip Rusijos imperija iš vienos pusės ir iš kitos pusės šiandieninės Vokietijos ar net ir Lenkijos. Dažnu atveju buvome konfliktų zonoje arba, kaip šiandien geopolitikai mėgsta sakyti, - interesų zonoje. Pažiūrėkime, apie ką šneka didieji pasaulio geopolitikai H.Kisindžeris (H.Kissinger) ar Z.Bžezinskis (Z.Brzezinski) iš vienos pusės, iš kitos - Rusijos ideologijos formuotojai, tokie kaip V.Dudinas arba komunistuojantis liberaldemokratas V.Žirinovskis. „Reikia Lietuvą atakuoti, reikia Lietuvą bombarduoti“, - tai skambėjo ir Sąjūdžio laikais.

Kitas dalykas, kad mes turime šaltai, ramiai skaičiuodami žiūrėti. Lietuva negali nebūti pafrontės valstybe, nes Tarybų Sąjunga įkūrė anklavą - Kaliningrado sritį - tam, kad visada šiame regione būtų galima palaikyti vienokią ar kitokią įtampą, ginti Rusijos interesus. Rusai yra pasidarę salelę, iš kurios gali dabar gąsdinti, daryti kai kurias provokacijas - nebūtinai militaristinio pobūdžio, bet ir ekonominio, tarkim, kontrabanda. Juk jeigu nebūtų Kaliningrado srities, kontrabandos srauto tarp Lenkijos ir Lietuvos nebūtų... Štai čia yra ekonominės diversijos, iš čia mūsų valstybės problemos, kad šešėlinės ekonomikos nesugraibome arba nenorime jos sugraibyti. Tai yra šašiukas prie Lietuvos. Tiltas, dujų tranzitas ir panašūs dalykai nulemia, kad Lietuva yra pažeidžiama.

Pavyzdžiui, šiandien šiek tiek gauname iš dujų tranzito. Kol kas Lietuvai dujų tiekimas galbūt dėl to ir nenutraukiamas, nes yra poreikis užtikrinti tranzitą į Kaliningradą. Tačiau mes matome Kaliningrade svarstomus du objektus, susijusius su dujomis: vienas - SGD terminalo statybos, o kitas - ruošiamos požeminės ertmės dujų saugykloms. Taigi supraskime, kad būdami greta Rusijos ir Kaliningrado anklavo mes esame ta pafrontės valstybė, ir nebūtinai militarinių diversijų ar išpuolių prasme, bet įvairių ekonominių interesų sankirtoje. Lietuva turi galvoti ne apie myliu-nemyliu, kenčiu-nekenčiu, o kaip mums išspręsti savo problemas. Taigi aš manyčiau, kad kartais egzaltuotu pavidalu yra šnekama apie tas grėsmes Lietuvai, bet iš esmės mes turime pripažinti - jos egzistuoja.

B.VĖSAITĖ: V.Andriukaitis dirba Europos Komisijoje. Tarkime, temperatūra Europos Komisijoje yra pamatuojama, jis tai jaučia komisarų pašnekesiuose, delegacijų susitikimuose su šalių narių atstovais... Gal iš tikrųjų mes per daug egzaltuotai ir per daug emocingai žiūrime į šituos reiškinius. Dar romėnai yra pasakę - geriau prekyba negu karyba. 

Antras dalykas, kas turėtų važiuoti į Vadovų Tarybą. V.Andriukaitis nuolat priekaištaudavo A.Kubiliui, kuris ten nevažiuodavo. Ta tradicija yra toliau tęsiama. Ir tikrai ne kaip priekaištas A.Butkevičiui, bet ir kaip priekaištas buvusiems premjerams.

Ir dar dėl ekonominių dalykų. Aš nemanyčiau, kad Kaliningradui reikėtų statyti SGD terminalą. Žiūrėkite, yra „Nord Stream“ dujotakis, kuris eina iš Rusijos dujų saugyklų į Vokietiją. Reikia vienos atšakėlės ir Kaliningradas visiškai apsirūpins.

P.GYLYS: Aš stengiuosi suvokti visumą. Taip jau esu mokytas, nes studijas pradėjau nuo bendrosios sistemų teorijos. Man neramu dėl to, kad mes saugumą įsivaizduojame tik kaip karinį. Tai ir yra klaida. Taip, karinis saugumas yra sudedamoji saugumo dalis. Jeigu yra rimtos karinės grėsmės, vadinasi, tai yra svarbi saugumo dalis. Bet yra ir kitos saugumo dalys - politinis saugumas, teisinis saugumas...

Beje, dėl vidinio arba išorinio saugumo. Jūs čia ginčijatės dėl prezidentės ir premjero funkcijų, o aš manau, kad yra grėsmė mūsų konstitucinei sąrangai. Aš sutinku su tuo, kad kai Europos Vadovų Taryboje kalbama apie karinį saugumą ar kokius teisinius dalykus, į juos galėtų važiuoti prezidentė. Bet kai kalbama apie dujas, eksportą, importą ir t.t., galėtų važiuoti premjeras. Bet jis nevažiavo ir nevažiuoja, o tai, manau, yra rimtas konstitucinės sąrangos pažeidimas.

Nacionalinis saugumas matuojamas tokiu parametru kaip emigracija. Mes užimame trečią vietą Europos Sąjungoje pagal emigraciją, po Airijos ir Kroatijos, o tai yra depopuliacija, tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui. 

Pavyzdžiui, ar didelis skurdas yra grėsmė nacionaliniam saugumui? Yra. Ekologinė situacija, jeigu ji blogėja, pavyzdžiui, išgaunant skalūnus, irgi klausimas, susijęs su nacionaliniu saugumu.

Iš tikrųjų turėtume matyti visumą ir tada reikia iš tikrųjų galvoti, kaip mums paskirstyti išteklius. Mes iš tikrųjų buvome apleidę karinę dalį, sutinku su tais, kurie čia kalbėjo. Aš, pavyzdžiui, esu už šauktinių kariuomenę ne tik dėl karinių reikalų, tai tam tikra patriotizmo ir vyriškumo mokykla, grūdinimas. Beje, tai yra indėlis į visuomenės raidą apskritai.

Šiandien, deja, tenka sukaupti kad ir labai ribotus išteklius ir daugiau jų skirti karybai, bet reikia matyti, kad ir kažkas negauna, reikia matyti visumą. Priešingu atveju vyks savęs naikinimas iš vidaus. Pavyzdžiui, mes užimame pirmą vietą Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių, pagal nužudymų skaičių, pagal kalinių skaičių. Taigi matykime visumą.

Grįžtu prie geopolitikos. Sutinku su tais, kurie mano, kad šiandien didelės tiesioginės karinės grėsmės nėra. Tikimybė, kad mes atsiduriame kariniame konflikte, yra nedidelė. Bet ji padidėja pablogėjus geopolitinei padėčiai aplink Ukrainą. Jeigu Ukrainoje žlunga visi Minsko susitarimai, atsinaujina kariniai veiksmai, tai ne tik Ukrainos, bet ir mūsų visų, ypač arčiau esančių pafrontėje, bėda. Jie nubrėžia naujas raudonas linijas, o tada tikimybė, kad prasidės karinis konfliktas ir kad mes galime būti į jį įtraukti, didėja.

Bet man nepatinka isterija. Isterijos sąlygomis nepriimami teisingi sprendimai - nei Tautos, nei politikų.

Ta isterinė aplinka, manau, dabar sukurta gana dirbtinai, nes mes esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Tai yra kietas saugumas, tegul kol kas ne pats kiečiausias, bet procesai vyksta... Ko gi mes stojome? Viena iš priežasčių - kad būsime saugesni. Negi užmiršome? Mes įstojome ir mūsų padėtis yra kitokia negu tų šalių, kurių nėra šitoje sąjungoje? Tad neapsimeskime, kad nesame joje.

Tos saugančios jėgos - politinės, juridinės - daro mus mažiau pažeidžiamus. To neužmirškime, nes aš skaitau tų vadinamųjų užsienio ekspertų, kurie, manau, yra ne ekspertai, o karo propagandistai, straipsnius, ir atrodo, kad Lietuvos žmones norima užvesti - kariausim rytoj! Ne. Aš manau, kad jeigu blaiviai galvoji, tikimybė yra nedidelė, ypač jei Ukrainoje pavyks išlaikyti tą taiką, kuri šiuo metu kad ir labai trapi, bet yra.

G.JAKAVONIS: Kodėl mes skleidžiame tokią isteriją? Latvių ar estų negirdėti. Kodėl jie santūriau priima?

E.VAREIKIS: Straipsniuose perskaitau: „Ar ginsimės vieną dieną, ar tris dienas?“; „Kiek mes, palyginti su Rusija, turime šautuvų?“ Tai yra visiški niekai. Tokio karo mes tikrai nekariausime. Mes esame NATO šalis, mes kariausime NATO karą, ir ten aiškinti, kad Rusija turi tiek tankų, o mes neturime nė vieno, nereikia. Aš nematau čia didelių sąmokslo teorijų, greičiausiai iš tokio prasčiokiškumo ir nežinojimo toks pakurstymas, kad imkime dabar ir išsigąskime, visko bijokime!

O šiaip galioja atgrasymo strategija - jeigu protinga šalis, ji žino, ar jai karas apsimoka, ar ne. O jei neprotinga... Aš nematau didelės isterijos, didelės bėdos, jeigu mes iš tikrųjų patys sau nepradedame aiškinti, kad nieko nesugebame, esame kvaili ir mums reikia slėptis. Reikia ruoštis ir kuo daugiau ruošimės, tuo mažesnė tikimybė, kad ta grėsmė ateis.

G.JAKAVONIS: Žmonės dažnai klausia: „Tai rusai mus puls ar nepuls?“ Atsakai, kad nepuls. Tada iškart gali būti išvadintas Kremliaus agentu.

B.VĖSAITĖ: Aš sutinku, kad tie ultrapatriotų klyksmai greičiau yra noras pasirodyti, gal malonu yra gąsdinti. Bet nepritariu tokiems isteriškiems klyksmams. Aš manau, kad estai, latviai elgiasi daug pragmatiškiau. Man patinka estų taktika, nes jie apskritai visą visuomenę telkia pasipriešinimui. Mes irgi turėtume eiti tokiu keliu.

Be abejo, labai žaviuosi ta iniciatyva, kurią rodo Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos premjeras derybose su Europos Sąjungai nedraugiškų valstybių vadovais. Aš manyčiau, kad tai buvo padaryta laiku ir vietoje. Minsko susitarimai, tai, ką daro amerikiečiai, manyčiau, irgi nėra blogi siekiant pagrindinio tikslo - išsaugoti taiką Europoje. Reikia žiūrėti pragmatiškai.

Aš manau, kad ir Rusijos visuomenė ilgai neatlaikys tokio, sakyčiau, šovinizmo apraiškų, nors tai, ką mes patyrėme Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje - jaunų Rusijos Dūmos parlamentarų pasisakymai, - mane stebina. Niekada nemaniau, kad jauni, išsilavinimą demokratinėse Europos šalyse įgiję žmonės gali skleisti tokią retoriką, man tai buvo naujiena. Kita vertus, pasižiūrėkite - tie visi Rusijos turtuoliai, kur jie lekia? Į tą supuvusią Europą! Supirkinėja ten turtą. Badenbadene turbūt kas trečias nekilnojamojo turto objektas yra Rusijos oligarchų palikuonių nuosavybė. Šitos tautos atstovų gali sutikti beveik visur ir visur jų yra.

Taigi vienas dalykas yra propaganda liaudžiai, o kitas dalykas, kuo naudojasi šitos visuomenės turtingieji. Aš nemanau, kad labai ilgai tai Rusijoje tęsis. Naftos kainos kritusios, Rusijos rublio vertė kritusi, ekonomika nėra iš pačių geriausiųjų ir neaišku, kiek pats V.Putinas sulauks palaikymo. Manyčiau, kad visi šitie reiškiniai yra trumpalaikiai, o veltis dar į karą su Europa ir su NATO šalimis būtų per daug rizikingas žingsnis. Tai reikia įvertinti, o visiems tiems, kurie dabar turi atvirą erdvę žiniasklaidoje, atsakingiau reikštis. 

G.JAKAVONIS: A.Merkel su V.Putinu susitinka. O ar D.Grybauskaitė susitiktų su V.Putinu?

E.GENTVILAS: Neatmeskime galimybės, kad po kokių metų susitikimas gal ir įvyks - ar tai bus D.Grybauskaitės, ar A.Butkevičiaus, šiandien sunku įsivaizduoti. Prieš porą metų buvo sunku įsivaizduoti, kad šitaip atsitiks. Per Sočio olimpiadą net nekvepėjo agresija į Ukrainą. V.Putinas irgi gali žengti atgal įvairių žingsnių, kas privestų prie to, kad ne tik Fransua Olandas (Francois Hollande) ar Angela Merkel susitikinės, bet ir jis pats pradės važinėti po valstybes ir glaistyti situaciją, jeigu koks nors scenarijus Rusijos viduje jam bus nepalankus. Jis tą pastebėjęs gali glaistyti kampus.

Žinoma, aš jo nepažįstu, nors esame susitikę 2001 metais. Sunku pasakyti, kokias jis padarytų išvadas keičiantis situacijai Rusijoje - gal jis dar labiau griežtintų. Aš nenoriu smerkti Lietuvos vadovų, nei vieno, nei kito, nei trečio, nei daugelio kitų šalių vadovų, kurie daugeliu požiūrių ignoruoja V.Putiną.

Pasižiūrėkime, Brisbane vyko G20 susitikimas. Nenoriu spėlioti, kada įvyks kitas, kokiomis aplinkybėmis, dėl kokių klausimų. Blogėjanti Rusijos situacija gali nulemti ir vienokius ar kitokius scenarijus - švelninimo ir griežtinimo.

Dėl isterijos. Taip, daugelis dalykų, kurie vyksta Lietuvoje, yra pavadinama isterija. Pavyzdžiui, išspausdinsite šią diskusiją „Respublikoje“, kas nors paskaitys ir sakys: „Seimo nariai ir Jakavonis diriguoja, kuriama isterija, kas yra Lietuvoje, Lietuvos santykiuose su Rusija.“

Ką aš noriu pasakyti? Prasidėjo įvairūs reportažai per Lietuvos radiją, kiekvieną dieną apie Ukrainą nuo konflikto pradžios po porą reportažų, po porą laidų. Skambina toks senukas, bent porą kartų girdėjau: „Kas čia per isterija? Ką, mes neturime apie ką kalbėti Lietuvoje? Kuo čia dėta ta Ukraina?“ Tuo aš noriu pasakyti, kad kartais isterikais mūsų politikus ar gal net šitą mūsų diskusiją isterija pavadina tie, kurie norėtų, kad mes neanalizuotume geopolitinės situacijos, norėtų, kad užsimerktume ir nematytume, kad kalbėtume apie žibutes ir pakalnutes ir nesiruoštume stiprinti krašto apsaugos.

Net ir Birutė, šiek tiek pareplikavusi, pripažįsta, kad reikėjo stiprinti krašto apsaugą, ypač po tos finansinės duobės, kuri buvo keletą metų. Tai mes nebijokime tų įvardijimų, kad mes čia isterikai, karo propagandistai.

Aiški ir aštri pozicija iš mūsų užsienio reikalų ministro ar kitų pareigūnų lūpų - tai nėra karo propagavimas, mano manymu, tai yra net ne saviškių įaudrinimas, o realybės atspindžiai. Ne tik mes sakome, kad Lietuva yra galimas taikinys, jeigu Rusijos pozicija agresyvėtų. 

Tą reikia pasakyti ir parodyti, ir ne tik politikams, iš kurių reikia gauti balsų už finansavimo didinimą, bet ir Tautą reikia informuoti ir paruošti, todėl aš tų dalykų nevadinu isterija. Jie norėtų, kad mes nesuprastume arba nesuteiktume Tautai supratimo, jog tai yra pavojinga. Taip, aš noriu pasakyti, kad situacija yra pavojinga, bet iš to asmeniškai isterijos nedarau, visi turime daryti savo darbą ir ruoštis šitiems dalykams.

Dar vienas dalykas dėl Kaliningrado. Visada galvojau apie „Nord Stream“ dujotiekį, nuo kurio nutiesti atšaką į Kaliningrado sritį nėra sudėtinga, bet jie iš tikrųjų ruošia iki 0,8 mlrd. kub. metrų požemines ertmes, o tai yra srities metinis poreikis. Ar imsis statyti SGD terminalą? Nežinau, gal čia gąsdinimai, tačiau vyksta geologiniai inžineriniai darbai siekiant išplėsti esamą, noriu akcentuoti, - esamą, požeminę saugyklą, kurios talpa 0,2 mlrd. kub. metrų, iki 0,8 mlrd. Per kur jie atsipumpuotų dujas - per „Nord Stream“ ar per Lietuvą, - ir ar tada uždarytų dujotiekį ir dujų tiekimą Lietuvai, čia jau kitas klausimas. Bet techniškai jie ruošia atsiribojimą nuo Lietuvos.

P.GYLYS: Be abejo, energetinis saugumas yra labai svarbi nacionalinio saugumo dalis bet kam - ar mums, ar Kaliningrado sričiai. Ir jie galvoja: „Jeigu kas, ką mums daryti?“ Bet tai jų problemos, o aš grįžčiau prie isterijos temos. Politikoje mes čia dauguma esame seniai ir visi žinome, kad yra tam tikras pasiskirstymas vaidmenimis. Tai, ką gali pasakyti, sakykim, britų parlamentaras iš galinio suolo, to nesako iš priekinio suolo. Tai, ką pasako jūsų minėtas ar koks nors kitas politikas, to nesako aukšto rango oficialus pareigūnas. Demokratinėje ar pusiau demokratinėje visuomenėje yra įvairių nuomonių ir stilių, bet kai aukščiausi šalies pareigūnai naudoja frazeologiją, kurios nenaudoja niekas kitas, nors turi griežtą politinę poziciją, tai aš su tuo nesutinku. Diplomatijos šefas turi kalbėti diplomatiškai. Jis gali pasakyti griežtą poziciją, bet tam yra diplomatinės kalbos žodynas.

Aišku, mūsų prezidentė ir užsienio reikalų ministras pasidarė labai žinomi. Aš žiūriu visą erdvę, bent jau europinę. Beje, Rusijoje jie labai gerai žinomi, bet ar tas išgarsėjimas atneš mums naudos? Aš jos neįžiūriu. Jeigu atneštų - tiek to, tegul ir pasako, bet aš nematau tos naudos, aš matau žalą.

Paskutiniai įvykiai - Dž.Keris (John Kerry) atvažiuoja į Sočį, susitinka su S.Lavrovu, paskui su V.Putinu, nuo B.Obamos perduoda linkėjimus - smulkmena. Jeigu rašyčiau straipsnį, man iš karto atėjo į galvą toks rašinio pavadinimas: „Kada ir per ką Grybauskaitė perduotų linkėjimus Putinui“. Artimiausiu metu aš nematau tokios perspektyvos.

Yra konfliktinės situacijos, bet anksčiau ar vėliau reikia iš jų išeiti, mes juk suprantame, kad jei Ukrainoje atsinaujina konfliktas - Europai kyla milžiniška grėsmė. Net ne tiek karinė, kiek, sakykim, masinė emigracija, solidarumo susiskaidymas, vadinasi, prasideda barniai tarp tų 28 valstybių ir panašūs dalykai. Taigi šaltasis karas, kuris vyksta, jeigu dar, neduok Dieve, peraugtų į rimtą konfliktą, turi tikimybę virsti trečiuoju pasauliniu karu. Neatmeskime ir tokios galimybės... Jeigu esame protingi, neatmeskime jokios galimybės, tiesiog blaiviai sakykime - yra tokia tikimybė. Nedidelė, aš sutinku, bet ji yra. Žinote, žmonės kartais juk pasielgia neprotingai...

Aš vis prisimenu Pirmąjį pasaulinį karą, jo pradžią - niekas jo labai nenorėjo ir jis kažkaip prasidėjo. Štai Antrasis jau buvo labiau planuotas. Taigi turime būti išmintingi.

Gal yra žmonių, ir jų reikia, kurie gali pasakyti ir ne taip drausmingai, suformuluoti kai kurias mintis, bet tie žmonės, kurie užima atsakingas pareigas, turi kalbėti atsakingai, tegul ir užimdami tvirtą poziciją kartu su Europos Sąjunga ar NATO šalimis.

G.JAKAVONIS: Prieš dešimtmetį buvo gegužės 9-osios minėjimas, į Maskvą važiavo, rodos, trijų valstybių vadovai. O dabar mes vieninteliai šia proga ten nenusiuntėme jokio rango delegato.

P.GYLYS: Atkreipčiau dėmesį į tai, ko nėra Lietuvos ir Europos erdvėje. Aš domiuosi užsienio politika ir mačiau, kas atvažiavo. Raudonojoje aikštėje marširavo Kinija ir Indija, aš kitų neminėsiu, bet kai Maskvoje atsiduria aukščiausias Kinijos žmogus, aukščiausias Indijos žmogus, iškart pradedi skaičiuoti gyventojų skaičių - 2,5 mlrd. Mes turime turėti galvoje, kad formuojasi nauja situacija ir joje aš matau pavojų, kad Vakarai, kaip S.Hantingtonas (S.Huntington) sakė, bus prieš visus kitus, o tai yra nenaudinga Vakarams, taip pat ir mums.

E.GENTVILAS: Pažiūrėkite, kaip V.Putinas iš esmės suprato, kad yra praradęs tris Baltijos šalis. Ir pradėjo kurti Eurazijos sąjungą - iš buvusių sovietinių respublikų pritraukė armėnus, o su ukrainiečiais ir bulgarais nebepavyksta. Bet dabar einama plačiau - yra BRIKS šalys. Jam atsiranda finansinė atrama, na, arba dujų pardavimas Kinijai. Susitarimas jau pasirašytas. Tai natūralu, kad kiekviena šalis sprendžia savo interesus.

Bet taip Rusija tolsta nuo Vakarų. Ne bando integruotis į Vakarus, o tolsta. Kiek Vakarai nesugeba integruoti Rusijos, galėčiau vardyti lenkdamas pirštus. Pavyzdžiui, NATO partnerystė su Rusija. Buvo net bendri kariniai manevrai, o šiandien sunku tai įsivaizduoti. Kas tas raudonas linijas nupaišė? Man atrodo, kad V.Putinas pirmiausia nupaišė, gal Vakarai nesugebėjo pasipriešinti?

P.GYLYS: Aš norėjau dėl V.Putino pasakyti. Praėjusių metų gal kovo mėnesį H.Kisindžeris duodamas interviu „The Washington Post“ pasakė: „Putino demonizavimas nėra politika, tai politikos nebuvimas.“ Taigi H.Kisindžeris, kuris yra „dešiniukas“, V.Putinui neturi jokių simpatijų. Kas vyksta? Man atrodo, kad mes visiškai nesuprantame, jog toks asmeninis spaudimas V.Putinui jo autoritetą, paramą jam tik didina. Rezultato nesupratimas... Žmonės galvoja, kad jeigu ką nors pasakys prieš Putiną, tai jo galimybės Rusijoje sumažės. Jo galimybės dėl to tik didėja.

B.VĖSAITĖ: Noriu pasakyti, kad esu apskritai prieš karą ir prieš karo propagandą. Nė vieno žmogaus karas nepadarė geresnio, pačios blogiausios, pačios juodžiausios žmogaus savybės išryškėja būtent karinių konfliktų metu. Mes esame Europos Sąjungoje. Man Europos Sąjunga yra didžiulė vertybė dėl to, kad ji šitiek metų išlaikė taiką Europoje. Aš norėčiau, kad ir mūsų vadovai solidariai su kitais Europos Sąjungos vadovais įsilietų į tą kovą už taiką.