- Vis daugiau Lietuvos jaučia nusivylimą apskritai viskuo. Ir jūs nusivylęs?
Totalitarinėje valstybėje iš piliečių atimama daug teisių, jiems paliekamas tik antkaklis ir trumpas pavadėlis, bet valdžia pažada, kad už juos bus viskas nuspręsta, sureguliuotos kainos. Privalu atsisakyti tik vieno - laisvės.
Demokratinėje valstybėje turime milžinišką pasirinkimo laisvę, bet tai nėra lengvas išbandymas. Vieni moka laisve pasinaudoti geriau, kitiems sekasi sunkiau. Suteikdama visišką laisvę, rinka atneša ir pavydą, atskirtį tarp žmonių.
Mūsų valstybės viešasis administravimas, švelniai tariant, yra silpnokas. Tai sukelia daug problemų ir žmonių nusivylimą. Tad mes galime tik svarstyti, kaip ir kam sekasi valdyti Lietuvą, kokie yra pasirinkimai į aukščiausius šalies postus, ypač susijusius su ekonomika.
- Ar mūsų valstybei šiandien vadovauja tinkami žmonės, įgalūs atlikti šią funkciją?
Visiškai natūralu, kad jeigu man reikia rinktis chirurgą, aš pirmiausia pasidomiu, ar tai bus jo pirmoji operacija, ar specialistas tokių atlikęs jau dešimt tūkstančių.
Renkantis žmones valdyti valstybę privalu žinoti, kokią patirtį turi kiekvienas, skiriamas būti atsakingas už kurią nors mūsų gyvenimo sritį, kam jis vadovavo iki šiol, kokio lygio uždavinius sprendė.
Šiandien valstybė užsimojo vykdyti milžiniškus energetinius projektus, bet į energetikos ministrus buvo parinktas žmogus, turintis nulinę vadybos patirtį. Plika akimi matyti, kad jau vien todėl Energetikos ministerija apmoka milžiniškas konsultantų sąnaudas.
Mano nuomone, Arvydas Sekmokas net ir pats nuoširdžiai supranta, kad jis energetikos nesupranta. Tad kodėl į tokį postą nebuvo skirtas žmogus, išmanantis šią sritį, juk tiek metų Lietuvoje veikė net atominė elektrinė, tad lyg turėjome iš ko rinktis.
Netinkamų vadovų parinkimo modelis labiau tinka totalitarinei valstybei, kur ateina plėšikai, paima valdžią ir visas jėgas meta tik tam, kad ją išlaikytų. Tokiose valstybėse postai skiriami remiantis vien lojalumo kriterijais, kad saviškiai neišsišoktų, nesukiltų, neskaldytų iš vidaus.
- Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje norma tapo ne vadovų kompetencija, žinios, gebėjimai ir talentas, o politinio partiškumo principas, net įstatymai Lietuvoje kuriami ne valstybiniai, o partiniai...
Partiškumas pas mus apskritai yra labai keistas: visa konservatorių ekonominė politika yra labiau kairesnė nei socialdemokratų, ir atvirkščiai. Partiniai interesai tikrai tapo svarbesni už valstybinius.
Lietuvos piliečiai mato tą pačią istoriją: atėjo į valdžią viena partija, prisidirbo per ketverius metus, ją pakeitė kita, kuri dvejus metus keikia praeitį, o kitus dvejus lygiai taip pat prisidirba. Ir niekas nesikeičia, nes ši fantasmagorija sukasi ratu.
Ir tai truks tol, kol visos be išimties partijos nejaus atsakomybės, šeimininkiškumo, kol supras, kad į svarbiausius postus galima skirti tik tuos, kurie pirmiausia nevogtų.
Nevagiančio vadovo kriterijų aš matau jau kone kaip pagrindinį skyrimo į valdžią filtrą. Antrasis filtras turėtų būti protas. Kartais girdžiu, kad Lietuva yra tokia maža, kad du filtrai - nevagiantis ir protingas - sukeltų problemų. Esą neturėtume iš ko rinktis.
Bet esu tikras, kad už bet kokią valstybės sritį atsakingas vadovas turi pereiti bent šešis filtrus: sąžinės, proto, patirties, kompetencijos, išsilavinimo ir finansinių interesų.
Tik kada partijos suvoks tokių filtrų būtinumą, ims kilti ir jų pačių populiarumas, atsiras didesnis žmonių pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe. Dabar tragikomiška stebėti, kad partijomis, Parlamentu pasitiki keli procentai piliečių, tačiau jie yra priversti sutikti, kad juos valdytų tie, kuriais beveik niekas nepasitiki.
Mano didžiausias priekaištas šiai dešiniųjų Vyriausybei būtų toks: ji labai daug kalba apie 2030 metų viziją, mažiau - apie 2020 metus ir tyli apie savo ketverius metus, kuriuos patikėjo rinkėjai.
Valdžia mieliau kalba apie tai, kas turėtų būti 2030 metais, bet nežino, ką ji gali nuveikti šiandien.
- Kaip patikrinti, ar einantis į valdžią nėra vagis?
Privačios bendrovės juk tai lengvai sugeba padaryti! Valstybei būtų dar lengviau, nes ji valdo tokią gausybę specialiųjų tarnybų. Kiekvienas pilietis turi savo biografiją, kažkur kažką veikė ir, savaime aišku, paliko vienokius ar kitokius pėdsakus. Lietuva - labai maža šalis, kurioje vieni apie kitus viską žino.
Dešimt metų barmenu dirbęs, savininko kavą vogęs žmogus su savimi nusineš ir šį ženklą - kavos vagies reputaciją. Vadinasi, kitoje įmonėje jis vogs ką kita. Tokių pėdsakų neįmanoma ištrinti. Jei, žinoma, jų profesionaliai ieškai.
- Bet per nepriklausomybės dvidešimtmetį kone visos didžiausios partijos paragavo valdžios, turėjo laiko duoti naudos Lietuvai?
Šiuo atveju jau reikia kalbėti apie mūsų politinę ir žmogaus kultūrą. Jeigu pilietis tapo Seimo nariu ar Vyriausybės aparato darbuotoju tik tam, kad ketverius metus gautų garantuotą atlyginimą, tai iš jo nieko ir nereikia tikėtis.
Tokiam rūpi tik viena - per kadenciją neprisidirbti. Lietuvoje vadovai nukenčia tik netyčia paaiškėjus jų nuodėmėms, nors net ir tai negarantuoja, kad kaltas bus nubaustas.
O už nepadarytus darbus, visišką neveikimą nėra baudžiama. Tai yra pagrindinis progreso trikdis, leidžiantis politikui ar valdininkui apskritai nieko neveikti. Privatus verslas orientuotas tik į galutinius rezultatus, todėl privačiose struktūrose nieko neveikimas laikomas tokiu pat blogiu, kaip ir žalos darymas.
Bet Lietuvoje kilus krizei ar po tam tikrų projektų, tokių kaip LEO LT, privati iniciatyva imta vertinti ne kaip efektyviausia jėga, o tarsi jėga, kuri grįsta savanaudiškumu. Tai primena sovietinės politinės ekonomijos principus, kurie skelbė, kad tas, kuris dirba ne privačiai, dirba visiems, o privatininkas - tik iš savanaudiškų paskatų.
- Nuolat džiaugiamasi ES parama, kurios jau esą gauta apie 25 mlrd. litų, tad kas, jūsų nuomone, už šias lėšas padaryta?
Aš matau, kad lengviausiai šie pinigai plaukia tyrimams, analizėms, strategijoms, mokymams, auklėjimams ir popieriams tvarkyti.
Gal ši proto mankšta ir labai reikalinga, bet mums turi būti aišku, ar ji ką nors sukuria ateičiai. Ar tikrai parengsime labai stiprius specialistus, kurie taip išsimokslinę ir prirašę tiek strategijų sukurs kada nors Lietuvai ką nors vertinga?
Bet matau, kad valdininkų armija Lietuvoje išaugo jau vien tam, kad būtų paimama ir įsisavinama ES parama.
Kiek dabar turime tokių žmonių - dešimt, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių? O kas su jais bus, kai parama baigsis? Kur dėsime tuos tūkstančius, kurie ilgus metus buvo tik mokomi rašyti popierius pinigams priimti?
- Ką žmonėms manyti apie Visagino atominės elektrinės (VAE) statybas, kurias ketinama pradėti neturint pinigų net Ignalinos atominei uždaryti?
Labai gerai prisimenu, kai tuometinio ūkio ministro Vinco Babiliaus laikais mes siūlėme Baltarusijai 6-7 centus kainuojančią kilovatvalandę po 2 centus, bet ir už tiek valstybė negavo pinigų. Baltarusiai mums siūlė atsiskaityti kažkokiomis padangomis, traktoriais ir t. t.
Ekonomikoje yra sunkiausia ne pagaminti, o parduoti. Todėl jeigu turėsime VAE, tačiau nebus elektros jungčių į Vakarus, apie kuriuos tik kalbame, kuo ši situacija skirsis nuo tos, kai neturėjome kur dėti elektros net ir po 2 centus?
Manau, kad VAE gali ištikti "Mažeikių naftos" gamyklos likimas. Turime savo šalyje tokią galingą gamyklą, bet benziną perkame brangiau nei latviai ar estai.
Mes lengvai pradedame ilgus, brangius, tęstinius projektus, bet mažai kalbame apie juos pradėjusių asmenų atsakomybę. Jeigu mes paimsime milžiniškus kreditus, pastatysime VAE, o tuomet paaiškės, kad tos brangios elektros neturėsime kur parduoti, ar bus kas atsakingas už šias statybas?
Kuo statydamas VAE rizikuoja energetikos ministras A. Sekmokas, kuris, tikėtina, daugiau niekada nebebus jokiu ministru? Ką jis galės pasakyti žmonėms apie savo ketverius metus Energetikos ministerijoje? Ar šį laiką jis vadins heroiniu todėl, kad ant stalo padėjo VAE planus ir, kaip pats pavadino, pradėjo negrįžtamą procesą?
Bus ar nebus įgyvendintas projektas, A. Sekmokui nėra jokio skirtumo. Kam atsakingas toks ministras - jį paskyrusiam premjerui ar Lietuvos rinkėjui? O kas grąžins milijardines skolas - ministras, premjeras ar prezidentė? Mokesčių mokėtojai grąžins.
- Koks yra jūsų požiūris į emigracijos mastus, ar išsivaikštanti Lietuva kelia vien pesimizmą?
Atvirai kalbant, aš jokio pesimizmo nejaučiu. Jeigu mes turime situaciją, kad Lietuvoje nekvalifikuotas darbas apmokamas penkis kartus mažiau nei lygiai toks pat darbas senojoje Vakarų Europoje, kuris žmogus, neturintis išsilavinimo, temokantis pašluostyti grindis ar stovėti prie konvejerio, nevažiuos ten užsidirbti penkis kartus daugiau tokiame pat fabrike?
Nemanau, kad dėl tokių emigrantų Lietuva turi smarkų protų nutekėjimą. Beje, ir tiems tikriems mūsų protams Vakaruose nėra taip lengva gauti lygiavertį darbą - ten užtenka savų, todėl procentiškai tokių žmonių išvažiuoja labai mažai.
Dauguma važiuoja laimės ieškoti svetur iš mažų mūsų miestelių, kaimų, kur darbo apskritai nėra, jis apmokamas labai mažai arba žmogus nenori gyventi vien iš pašalpų.
Emigracija yra net naudinga šiai valdžiai - atidaryti išvažiuojančiųjų šliuzai paverčia laimingus ir juos, ir Vyriausybę. Emigrantai tiesiog sumažina nedarbo lygį, žmonės užsienyje užsidirba ir tuos pinigus dar perveda į Lietuvą! Žinoma, dalis išvykusiųjų jau niekada negrįš į Lietuvą, bet nemažai jų, pasitaisius situacijai čia, tikrai sugrįš.
Bet tai ir yra tos ekonominės aplinkybės, kurios turėtų versti mūsų Vyriausybę daryti tai, ką daro visas pasaulis, - sudaryti sąlygas verslui kurti darbo vietas. Ne valdžia kuria darbo vietas, o privatininkai. Jokios vyriausybės nekuria pridėtinės vertės - tai visur daro tik verslas.
- Bet premjeras Andrius Kubilius yra sakęs, kad į darbo vietų kūrimą Vyriausybė įliejo milijardus?
Tuomet tegul pateikia statistiką - kur, kokių ir kiek tų vietų sukurta. Kitaip nėra apie ką kalbėti. Kadangi aš pakankamai žinau mūsų darbo rinką, manau, kad ši Vyriausybė iš tiesų nieko nesukūrė.
Tik girdėjau, kad labai daug darbo vietų sukurta atvedus į Lietuvą "Barclay’s" banką. Jeigu paaiškėtų, kiek iš tikrųjų už tai buvo sumokėta, gal ir praeitų noras girtis. Todėl aš ir nesu linkęs matyti mūsų valdžios struktūrų galimybes prisidėti prie ekonomikos plėtros.
Šioje srityje nereikia jokios Vyriausybės kompetencijos, valdžia turi atlikti tik vieną darbą - sudaryti verslui tinkamas sąlygas dirbti. Kitados dar premjerui Gediminui Kirkilui nuoširdžiai pasakiau, kad jo Vyriausybė nieko nenuveikė, bet tai irgi nėra blogai - verslas galėjo dirbti.
Dabartinė Vyriausybė mane ypač nuvylė, kai prasidėjus krizei ji nieko nenuveikė tam, kad amortizuotų šį smūgį, šalies ekonomika galėtų persikrauti, užsivesti iš naujo. Tik per naktį buvo pakelti mokesčiai tiems, kurie jau bandė tik išgyventi.
Ir šiandien Vyriausybė neturi jokios ekonominės politikos. Kas šiandien dėtųsi, jei mūsų šalies sienos būtų uždaros ir koks pusė milijono bedarbių papildytų jau esamą jų armiją?
Vyriausybė visiškai nemotyvuoja Lietuvos piliečių, o tik tobulina pašalpų sistemą. Dabar jau turime aiškią situaciją, kai žmogui labiau apsimoka gyventi iš pašalpos ir švilpauti nei dirbti už minimalią algą.
- Kaip dabar gyventų Lietuva, jeigu Vyriausybė nesiskolintų pinigų savo neveiklumo spragoms kamšyti, tų pačių paskolų pravalgymui?
Mūsų koncerno įmonės į krizę pateko su tam tikra skolų kupra, kuri šiandien yra sumažėjusi apie 30 proc. Mes reagavome į sunkmetį iškart ir darėme tik tai, ką galėjome sau leisti ir ką leidžia rinka. Mes neuždirbome, bet kasdien mažinome savo skolas, kad netaptume rizikingi.
Kiek gali gyventi valstybė didindama savo skolų kuprą, man sunku spręsti. Bet per ketverius metus ji užaugo jau milžiniška, o pabaigos nematyti. Vyriausybė mėgsta sakyti: mes suvaldėme finansų krizę, nors pasiskolinti buvo labai sunku. Man atrodo, kad daug sunkiau yra atiduoti nei pasiskolinti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą