"Tik dvasios didžiūnai būna tokie paprasti. Jų išsakytos mintys lyg paukščiai plačiais sparnais sklendžia tiesiai į mano širdį", - šitaip atsiliepia buvę mokiniai apie Šilalės Dariaus ir Girėno vidurinės mokyklos pedagogus Nijolę ir Romualdą LETUKUS. Kalbuosi su jais apie mokytojo misiją bei patirtį, sudėtą į jų pačių parašytas knygas, iš kurių dabar mokosi visa Lietuva, ir žinoma - apie ne vieną į gyvenimą išleistą mokinių kartą...
Tik kunigaikščiai žvelgia iš aukšto...
mokytojos Nijolės Letukienės istorijos kabinete. Vienas portretas senovės Lietuvos valdovų portretų galerijoje yra nutapytas mokinio. Suolai čia jau daugelį metų sustatyti ratu, ir tai praverčia ne tik kontrolinį darbą rašant: atsakinėdami vaikai nesistoja, jų akys yra viename lygmeny su mokytojos. Atsakinėjantis pamoką sėdi prie mokytojos stalo, netrukdydamas kolegoms, užsiėmusiems kitais darbais - jis gali abejoti, svarstyti, diskutuoti su mokytoja.
"Labai svarbu išmokyti vaiką, bet svarbu ir tai, kas tu esi. Nepavyks išmokyti mokinį prievarta, jeigu jis pats to nenorės, tad sėkmė priklauso nuo mūsų abiejų", - sako mokytoja. Jos neerzina, kai nestandartinio mąstymo vaikas išsako savo nuomonę ar demonstruoja erudiciją. "Sakyčiau, jie nuolat klausinėja "ne į temą". Kalbėjome apie civilizacijų istoriją, apie garsius įvairių šalių atradimus ir vienas mokinys paklausė: "Mokytoja, o kas išrado lovą?" Na, kaip jūs manot, ar aš galiu būti visažinis prie upelio? Bet aš jam pasakiau, kad iki rytojaus sužinosiu, ir žinoma, išknisau visą lovos istoriją...", - juokiasi mokytoja. Jos vyras ir kolega, beje, mokyklos direktorius, per matematikos pamokas yra išgirdęs dar keistesnių klausimėlių; tarkim, ką jis galvoja apie seksą...
Mokytojos "arkliukas" - pilietinis ugdymas
Užsimenu, kad dauguma mokytojų mano, jog jų dėstomas dalykas yra svarbiausias; be to, sakoma, jog nežinąs istorijos prilygsta kūdikiui. Prisimenu, kad pasibaigus mokslo metams mes it barbarai niokodavome nekenčiamus nuobodžius vadovėlius... Mokytoja sako: "Svarbu žinoti savo šaknis. O kas tai yra? Tai mano namai - kaimas, miestelis; argi neįdomu, kada ir kaip jie atsirado? Apie senelius svarbu žinoti, o kodėl nepakapščius giliau - kokia mano Tėvynė yra? Pirmąją pamoką, kai mokiniai dar nenori pamiršti vasaros, aš apžvelgiu, o ką jie sužinos šiais mokslo metais; klasėj kabo ta "laiko juosta" su visais įvykiais ir mes truputį "pakeliaujam" po pasaulį. Kai Lietuvoje vyko tai ir tai - o kas vyko pasaulyje? Aš nesakau, kad mano mokslas svarbiausias ir svarbesnio nebėra būsimam biologui ar fizikui, bet užsimenu: "Jei sutiktum žmogų ar kompanijoje prie stalo kas imtų kalbėti ta tema, o tu nieko nežinotum, tau būtų gėda, kad esi neišprusęs".
Mokytoja ekspertė, istorijos specialybės švietimo konsultantė prisimena, kaip gimė idėja parašyti šešetą vadovėlių pedagogams ir mokiniams. "Kai kurie vadovėliai išties atrodė monotoniški; tekstas - klausimas ir nieko daugiau, tad 1993 metais įsisukau į vieną Švietimo ministerijos projektą, vėliau į kitą, buvo kuriamos naujos mokymo metodikos. O paskui buvau pakviesta į Žmogaus teisių centro seminarą respublikos mokytojams, ir mes pravedėm kolegoms pusantro šimto seminarų... Man su Laimučiu Deveikiu, Vilniaus Užupio vidurinės mokyklos mokytoju, buvo pasiūlyta sukurti planą būsimai knygai "Žmogaus teisių mokymas vidurinėje mokykloje", ir jis gimė per tris valandas; vėliau dar tris mėnesius laužėme galvą... Paskui dalyvavau kituose projektuose drauge su kitais pedagogais ir moksliniais konsultantais, ir parašėme "Baltijos šalių istorijos vadovėlį". Neišskirčiau jokios istorijos srities, visos man vienodai įdomios; civilizacijos ir vidurinieji amžiai, ir naujųjų laikų istorija. Istorija - ne vien karai ir visuomenės kataklizmai, tai ir šalių kultūra. Tad parengiau Pilietinės visuomenės pagrindų vadovėlį 8-ai klasei, ir labai džiaugiuos, kad jį gerai priėmė pedagoginė visuomenė. Mokykloje labai svarbu įdiegti demokratijos principus, sugebėt išklausyti kitą, gerbti savo ir kito teises. Nagrinėdami Vaikų teisių konvenciją, mokiniai iškart mato, kad jų teisės surištos su pareigomis - kitų žmonių jiems ir pačių pareiga kitiems. Šiuo metu dalyvauju be galo įdomiame amerikiečių projekte "Praktiškoji teisė"; rezultatas turėtų būti - vadovėlis, kurį rašydama bendradarbiauju su teisės mokslo specialistais. Bet sausos teisinės žinios - tik penas man su bendraautoriais, vadovėlyje turėtų likti teisės problemų sprendimo būdai, jame, tarkim, pedagogai ir moksleiviai mokomi paprasčiausių dalykų: kaip rašyti pretenziją dėl įsigytos netinkamos prekės. O paskutinysis vadovėlis, skirtas dvyliktokui - tai parankinė knyga, kaip ir "špargalka" - kaip naudotis politologijos bei istorijos žiniomis, kurios išskaidytos daugelyje jau pasenusių vadovėlių. Tai tarsi mano konspektai mokiniui, besirengiančiam egzaminui".
"Turi pasvert kiekvieną savo žodį"
Šilutės Dariaus ir Girėno vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Letukas suranda bendrą kalbą su minia - 1 140 savo mokytinių: principingam ir supratingam žmogui patikimos ir labai asmeniškos paslaptys. Kartais netekęs kantrybės kolega nepagarbiai pasielgia su mokiniu, pasitaiko, net jį išvadina "karve", tuomet vadovas pasikviečia tą mokytoją "ant kilimo", tačiau niekuomet nekelia balso. "Esame ir sutartis pasirašę su vaikais, tarkim, įsipareigoja nerūkyti mokykloje. Jeigu jie bijotų, į mane nesikreiptų. Daugumą skurstančių vaikų mes nemokamai maitiname mokykloje, bet "socialinė nelygybė" mokykloje netarpsta. Kaip nesustabarėti? Aš jau baigiu pasenti, bet studijuoju švietimo vadybą magistrantūroje, domiuosi psichologija, naujausia pasauline pedagogika, ne ta tarybine, kurią mums kažkada kalė. Štai ir šiandie vykusioje konferencijoje Kauno Vytauto Didžiojo gimnazijos profesorius kalbėjo apie žmogaus vertę, tautą, kultūrą. Man labai įdomu paskaityt apie Staliną, istoriją, nors esu matematikas".
Direktorius prisipažino, kad su žmona draugauja nuo penktos klasės; beje, ji buvusi labai išdykus. Jis dar prisimena buvęs "neteisėtai" nubaustas savo geografijos mokytojos, tad mano, kad pedagogas privalo pasvert kiekvieną savo žodį, panašiai kaip kunigas. "Juk tiek vaikų akių į tave susmeigta, ir jeigu tu meluosi, šnekėsi tai, kuo pats nesi įsitikinęs, vaikai supras. Dauguma jų ateina išsipasakoti ir žino, kad tai liks tarp mūsų. Kartais pasiūlau vaikui paprasčiausią išeitį: atsiprašyti įskaudinto mokytojo. Man patiko, kaip per Paskutinį skambutį mokiniai mane suvaidino, šaržavo mano manierą, judesius, kalbą". Su ypatinga meile prisimena savo pirmąją auklėtinių laidą.
Direktorius mano, kad mokinių rūšiavimas į humanitarus ir tiksliųjų mokslų "asus", į stiprius ir silpnus būtų degradavimas, ir tėvai tuomet pasijustų nejaukiai. "Aš kaip matematikas labai myliu tuos nestandartinio mąstymo vaikus. Kai kuris jų išprendžia uždavinį visiškai kitaip, stengiuosi parodyti tai visiems, ir vienas devintokas, kai pagiri jo šaunumą ir ieškojimus, tiesiog į gelmes kasasi. Matematika gali būti įdomi kaip astronomija", - juokiasi direktorius, kuriam ir lietuvių kalba nėra "tamsus miškas": prireikus parašo straipsnį.
- Mes turėjome ir turime tą tautinės mokyklos viziją, bet kad tos švietimo reformos ją iškreipia. Norėta mūsų mokyklą padaryti dešimtmete, šis Damoklo kardas tebekabo virš mūsų; tad kokia gali būti vizija? Turime puikių pedagogų - ekspertų, stiprių anglistų, lituanistų ir istorikų, kovojom už gimnazijos vardą, bet buvo pasakyta, kad šis vardas suteiktinas senesnei miesto mokyklai. O beje, iš jos pas mus po pamokų ateina mokiniai ruoštis pamokoms, - sakė direktorius. Pripažindamas, jog mokymosi programos išties sunkios, perkrautos nereikalingais dalykais, jis suteikia galimybę pedagogams dirbti kūrybiškai.
"Yra tokių fanatikų, kurie mano, kad jo dėstomas dalykas yra pats svarbiausias. Išlieka įtampa, vyresniose klasėse kai kurie mokiniai tiesiog kraustos iš proto, kaip pelnyti aukščiausią žinių įvertinimą, net dar mokslo metams neprasidėjus, vasarą jie mokosi, ruošiasi būsimiems stojamiesiems egzaminams į aukštąsias mokyklas. Egzaminų sistema gal nebloga, bet programos labai plačios, ir jų sudarytojai "išeina už ribų", tarkim, matematikos uždaviniai būna olimpiadiniai, o juk egzaminai - ne olimpiada. Atsiranda tarp mūsų mokinių "perliukų", fanatikų, dirbančių dieną naktį, štai kaip Arūnas Meliūnas, išvažiavęs į pasaulio informatikos čempionatą. Ir čia ranką pridėjo ne profesoriai repetitoriai, bet mūsų mokytojai. Turėjom mokinių - stiprių fizikų, chemikų, geografų".
Klausantis patyrusių, bet itin jaunatviškų pedagogų gali pamanyti, jog vaikų yra neklusnių, "nešlifuotų", tinginėlių ir užsispyrėlių, tačiau nėra sutikę vidutinybių. O gal įgudo per tuos ilgus, įtemptus veiklos metus ieškoti ir atverti juose deimantų kasyklas? Jie negražbyliauja tema "kaip užauginti žmogų", tačiau jauti, kad šie gyvieji šedevrai yra brangesni už visas sukurtas mokymo metodikas ir parašytas knygas.
Angelas sargas prie židinio
Apsilankėme beveik pačių mokytojų Romualdo ir Nijolės rankomis statytame name. Kukli, įspūdinga estetikos bei saiko pojūčiu Letukų sodyba buvo "įdėta į laikraštį". Čia visais metų laikais žydi augalai, o dabar skynėme violetinius obuolius nuo iš pažiūros trapių, bet lūžtančiom nuo vaisių šakom obelaičių. Susėdome prie židinio, kaip paprastai sukrinta ant krėslų ar grindų jų mokiniai. Šie net sodo kieme turi savo duobę, kur užkasa savo relikvijas ir raštelius su svajonėmis, prisiminimais. Šeimininkai brangina daugelio išėjusių mokinių kartų dovanas: žadintuvą, vazą su paukščiais, ir žinoma, angelą sargą iš skaidraus stiklo. Sakytum, tik mylimam ir artimam žmogui dovanojami tokie daiktai.
Direktorius prisipažįsta tik pirmaisiais mokytojavimo metais bijojęs per pamoką juoktis ar papasakot anekdotą, kad "nepaleistų vadžių". Mokytoja teigia, kad visi vaikai - geros "dūšios, tegu jie kartais šiaušiasi, kaip tas deimantas turi savo aštrių briaunų, ir jie yra kuo nors ypatingi. "Na, vaikui nesiseka kuris nors mokslas, bet gal iš jo išaugs profesorius? Atsimenu, kaip buvau įsipykusi savo istorijos mokytojai, ir ji už bet kokį nusižengimą bausdavo mane dvejetu. Nebaudžiu vaikų už netikėčiausius klausimus, įsimylėję klasės draugą, jie net smalsauja, kaip aš susipažinau su Letuku, iškilus nesutarimams klausia, ar jiems kas nors išeis?
Mudu su vyru dalijamės viskuo, ką turime, diskutuojame ligi antros valandos nakties. Vienturtė dukra Ilona (beje, tapusi pedagoge ir dizainere), sakydavo, kad ją net pykina mūsų nesibaigiantys pokalbiai apie mokyklą, mokinius. Ruošos darbai nėra tik mano vienos pareiga, vyras tarsteli: "Tu sėsk prie kompiuterio, o aš pastovėsiu prie puodų". Jiedu jau anais laikais apkeliavo buvusią TSRS imperiją, kopė į aukštus kalnus, išvyksta ir dabar "į kokį Paryžių ar Briuselį", bet turbūt magiškiausia kelionė - į save ir į vaikų vidinį pasaulį kaip neišsemiamą deimantų kasyklą...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą