"Devyndarbio" H. Šliko misija - priversti nusišypsoti pasaulį

Iš arčiau

Haroldas Šlikas - devynių amatų meistras. Jis organizuoja renginius, rašo įvairioms šventėms scenarijus, koncertuoja, pats kuria muziką, vaidina teatre ir dar studijuoja dviejose aukštosiose mokyklose, atrodytų, nesuderinamas specialybes: chorvedybą ir finansus.

"Nors matau muzikoje perspektyvų, bet dėl visa ko studijuoju ir kitos srities specialybę. Paskutiniu metu pastebiu, kad žmonės daugiau uždirba savo intelektu ar kūryba, bet tokios specialybės, kaip ekonomika, suteikia solidumo", - sako jis.

Su Remigijumi Žiogu H. Šlikas yra subūręs grupę "Rugiagėlių berniukai". Jie žada dalyvauti "Eurovizijoje", tiesa, dar nežinia į kokį amplua linksmuoliai vaikinai įlįs šįkart. Jų planuose - pirmosios kompaktinės plokštelės išleidimas. Tai irgi turėtų būti kažkas įdomaus: galbūt plokštelė-saldainių dėžutė?..

Muzikavai klaipėdiečių roko grupėje "Atika", vėliau iškeitei ją į popmuziką. Pasidavei masinei kultūrai?

Ne, aš prigimties esu "popas", - pajuokauja. - Mėgstu gerą "popsą". Bet nesakau, kad tai, ką daro "Rugiagėlių berniukai", yra idealu. "Atikoje" aš susipažinau su alternatyvia muzika, roku. Per "Atiką" "atradau" ir ekonomikos mokslus. Vokalistas Darius, būgnininkas Maksas yra baigę ekonomiką. Tačiau Darius Žvirblis - labai meniškas, ir aš labai vertinu jo kūrybą. Mes iki šiol esame draugai, patraukiame vienas kitą per dantį.

Kaip kilo mintis suburti "Rugiagėlių berniukus"?

Kai kilo tokia idėja, neturėjau jokio užnugario. Kai pakalbi su visais - niekas nemėgsta "popso", tačiau jis žygiuoja maršu. Tiesiog sukūriau kelias dainas, užsidirbęs pinigų, dirbdamas Kalėdų seneliu. Galėjau būti ir toliau vienas. Bet koncertas turi būti šou, reginys, reikia sukurti puikų įvaizdį, vien energija profesionalų nenustebinsi. Pasiėmiau vieną, kitą žmogų, pasikviečiau šokėjas.

Dažnai manęs klausia: kodėl tuo užsiimi? Man atrodo, kad pasaulis per daug liūdnas. Noriu linksminti žmones. Ilgą laiką dirbau DJ'ėjumi. Matydavau laimingus žmonių veidus, kurie šoka pagal paprasčiausią muziką. Tiesiog norisi kartoti ir kartoti tą atmosferą - tą laimę ir džiaugsmą.

Kaip patekai į teatro pasaulį?

Studijavau teatro ir koncertinės veiklos vadybą. Teko atlikti praktiką keliuose teatruose, administratoriumi dirbau Vilniaus jaunimo teatre. Šiaip aš niekad nebuvau artimas teatrui, ir man jis nebuvo artimas. Jaunimo teatre matydavau spektaklius po dešimt, penkiolika kartų. Ir po to jau nebegalėjau be to gyventi. Parvažiavau į Klaipėdą, iš kur esu kilęs, ir vienas "Atikos" narių pasiūlė vaidinti jaunimo teatre "Vaje". Nuėjau: vienas vaidmuo, antras, trečias... Ir taip po šiai dienai. Sakoma, kad teatras yra didelis beprotnamis, ir kas teatru suserga, nebepagyja. Tačiau mano širdis - muzikoje. O visa kita tegul sukasi aplink. Gal net norėčiau imtis tik muzikos, bet ką padarysi... Reikia srėbti, ką pats priverdi...

Tačiau tau pasisekė suderinti muziką ir teatrą - pasakai-žaidimui "Dangus negriūva" parašei muziką.

Mes jau galvojam apie kitą spektaklį, tai man tiesiog mintys iš galvos veržiasi. Muzikoje aš kaip žuvis vandenyje. Vaikiškam spektakliui reikia nesudėtingos, linksmos, įsimenančios muzikos. Muzikos kūrimas šiam spektakliui buvo tarsi mokamos atostogos.

Ar ne per daug veiklos vienam žmogui?

Kai mano močiutė sužinojo, kad šiemet įstojau į chorvedybą, sakė: "Devyni amatai, dešimtas badas". Bet juk man tenka ir renginį surengti, ir pinigus paskaičiuoti. Aš tik keliu kvalifikaciją, neieškau naujų sričių. Kas kita būtų, jei pradėčiau studijuoti biologiją ar zoologiją.

Ar turi dar kokių pomėgių?

Narstau kompiuterį skersai ir išilgai. Mėgstu tranzuoti - tuomet sutinku daug įvairių žmonių. Neseniai savaitgalį mūsų grupė važiavo iš koncerto, ir mūsų autobusiukas sugriuvo - sulūžo ratas. Likom aštuoni žmonės su lagaminais ir kostiumais. Na, ką - tranzuojam. Visi vos ne į isteriją, merginos - į ašaras... Sekmadienis, 16 valanda... Ne pats geriausias laikas tranzuoti.

Aišku, buvo galima nusipirkti bilietus ir normaliai grįžti. Bet taip galima sutaupyti ir geriau saldainių nusipirkti. Na, ir ką - 19 val. visi buvom Klaipėdoje. Kelionėje ir su žmonėm pabendravom, ir kompaktinių diskų pridalinom - visa reklaminė akcija gavosi. Ir žmonės dabar sakys: va, matai, šituos aš vežiau...

O šiaip esu laimingas žmogus, nes dirbu tai, ką mėgstu. Tai - didžiausia gyvenimo palaima.

Rima ČELIAUSKAITĖ