Taip baigiasi istorijos mokslų daktaro, profesoriaus Igorio Kurukino pasakojimas apie Lietuvos kelią, išspausdintas pavadinimu "Didžioji Lietuva ar "alternatyvioji" Rusia?" žurnale "Vokrug sveta" 2007 m.
Toliau pateikiamos straipsnio ištraukos. Visą tekstą galite rasti minėto žurnalo interneto svetainėje.
Lietuvoje buvo kitaip
<...> Dvi dešimtis metų gentys, gyvenusios dabartinėje Latvijoje ir Estijoje, priešinosi, o paskui nulenkė galvas prieš užkariautojus vokiečius. Pastarųjų teritoriniai apetitai kirtosi su Naugardo ir Polocko interesais, kuriems irgi patiko imti duoklę iš lyvių ir estų. Taip prie gyvybiškai svarbaus priėjimo prie Baltijos jūros mezgėsi etnopolitinių konfliktų mazgai, kurie neatsimezgė iki šiol. "Vokiškas" baltų žemių įsisavinimas nutraukė valstybingumo kūrimo procesą šiose teritorijose. Be to, šios žemės tapo nesutarimų lauku tarp kaimynų - Švedijos, Lenkijos ir Rusijos.
Lietuvoje viskas buvo kitaip.
13 amžiaus viduryje kunigaikštis Mindaugas geležine ranka suvienijo chaotiškas gentis. Beje, siekdamas nugalėti teutonus, jis tai priimdavo iš Romos popiežiaus karūną (Mindaugas buvo pirmas ir vienintelis lietuvių karalius), tai gręždavosi į Rytus ir ieškodavo paramos pas Aleksandrą Nevskį. Mindaugo dėka Lietuva nepatyrė totorių jungo ir sparčiai plėtė savo teritoriją vakarinių rusiškų kunigaikštysčių (dabartinės Baltarusijos žemių) sąskaita.
Po šimtmečio Gediminas ir Algirdas jau turėjo imperiją, apėmusią Polocką, Vitebską, Minską, Grodną, Brestą, Turovą, Voluinę, Brianską ir Černygovą. 1358 m. Algirdo pasiuntiniai vokiečiams pareiškė: "Visa Rusia turi priklausyti Lietuvai." Šiems žodžiams sutvirtinti lietuvių kunigaikštis stojo prieš Aukso Ordą ir, sutriuškinęs totorius, prisijungė prie Lietuvos Kijevo Rusią beveik dviem šimtams metų.
Rusų uošvis netiko
Maskvos kunigaikščiai, Ivano Klitos palikuonys, pamažu kėlė galvas, ir 14 amžiaus viduryje susidarė du konflikto centrai: Maskva ir 1323 metais įkurtas Vilnius. Į Lietuvos pusę stojo Maskvos taktiniai priešininkai Tverės kunigaikščiai ir Naugardo didikai, norėję likti "po Vakarų sparnu".
1368-1372 m. Algirdas kartu su Tvere surengė tris žygius į Maskvą. Jėgos buvo apylygės, ir viskas baigėsi susitarimu "dėl įtakos sferų". Jei jau nepavyko vieniems kitų sunaikinti, teko susidraugauti: kai kurie iš pagonio Algirdo vaikų priėmė pravoslavų tikėjimą. Štai tuomet Dmitrijus Donskojus pasiūlė jaunam lietuvių kunigaikščiui Jogailai vesti jo dukrą ir priimti pravoslavų tikėjimą, ir šį tikėjimą skleisti tarp žmonių. (Lietuva liko paskutinė pagoniška valstybė Europoje!)
Dmitrijus sumanė dinastijų sąjungą, tačiau jam nepavyko. Tiksliau, viskas susiklostė atvirkščiai. Žinia, Dmitrijus nesugebėjo atsilaikyti prieš chaną Tochtamyšą, ir 1382 m. totoriai plėšė Maskvą. Ji vėl tapo duoklės mokėtoja ordinui.
Sąjunga su potencialiu rusų uošviu netraukė lietuvių kunigaikščio, o štai suartėjimas su Lenkija jam žadėjo ne tik galimybę užsidėti karūną, bet ir realią pagalbą kovoje su didžiausiu priešu - Teutonų ordinu.
Jogaila vedė lenkų karalienę Jadvygą. Apsikrikštijo kataliku. Ir tapo karaliumi krikščionišku vardu Vladislavas. Vietoje sąjungos su Rytais pasirinkęs Krėvos uniją (1385 m.) su Vakarų sąjungininkais, jis glaudžiai susiejo lietuvių istoriją su lenkų: Jogailaičiai abi valstybes valdė beveik tris šimtmečius - nuo 14 iki 16 amžiaus. Vis dėlto tai buvo dvi skirtingos valstybės, išlaikiusios kiekviena savo politinę struktūrą, teisės sistemą, valiutą ir kariuomenę.
Karūną - į gabalus
Jogaila didžiąją savo gyvenimo dalį praleido naujosiose valdose. Senosiomis rūpinosi jo pusbrolis Vytautas. Rūpinosi labai aktyviai. Kartu su lenkais jis sutriuškino vokiečius Žalgirio lauke, prisijungė Smolensko žemes ir rusų kunigaikštystes Okos aukštupyje. Galingasis lietuvis netgi sodino savo statytinius į Ordos sostą. Didžiulius mokesčius jam mokėjo Pskovas ir Naugardas, o Maskvos kunigaikštis Vasilijus I prieš savo tėvo valią vedė Vytauto dukrą ir ėmė vadinti uošvį tėvu. Kitaip tariant, tapo jo vasalu.
Tai buvo Vytauto didybės viršūnė. Trūko tik karūnos. Apie tai jis ir prakalbo centrinės ir Rytų Europos monarchų suvažiavime Lucke 1429 metais, dalyvaujant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Žygimantui I, karaliui Jogailai, Tverės ir Riazianės kunigaikščiams, moldavų valdovui, Danijos pasiuntinybės, Bizantijos ir Romos popiežiaus pasiuntinybių atstovams.
1430 m. rudenį į Vytauto karūnavimą Vilniuje atvyko Maskvos kunigaikštis Vasilijus II, metropolitas Fotijus, rusų kunigaikščiai ir Livonijos magistras bei Bizantijos imperijos pasiuntiniai. Tačiau lenkai atsisakė praleisti pasiuntinius, kurie vežė Vytautui karališkąsias regalijas iš Romos. Lietuviškoje Bychovco kronikoje pasakojama, kad karūną atėmė ir sukapojo į gabalus.
Vytautas turėjo atidėti karūnavimąsi, tais pačiais metais staiga susirgo ir mirė. Neatmetama, kad lietuvių kunigaikštį nunuodijo, nes keletą dienų iki mirties jis puikiausiai jautėsi ir jodavo į medžioklę.
Valdant Vytautui, Lietuvos žemės driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, o Lietuvos rytinės ribos ėjo ties Viazma ir Kaluga...
Gamta tuštumos nepakenčia
Vytautas sūnų neturėjo. Lietuvos bei Lenkijos sostą 1440 m. užėmė Kazimieras Jogailaitis. Jo artimiausi palikuonys sėkmingai veikė Centrinėje Europoje: Jogailaičių rankose buvo ir Čekijos, ir Vengrijos karūnos. Į Rytus jie visai nežiūrėjo, savo protėvio Algirdo ambicijų dėl Rusijos nepuoselėjo. Gamta nepakenčia tuštumos, ir šio uždavinio sėkmingai ėmėsi maskvietis Vytauto proanūkis - didysis kunigaikštis Ivanas III. Jau 1478 m. jis pareiškė savo pretenzijas į senąsias Rusios žemes - Polocką ir Vitebską. Ivanui III padėjo ir Cerkvė, mat Rusijos metropolito rezidencija buvo Maskva, vadinasi, iš ten buvo dvasiškai reguliuojami ir lietuvių pravoslavai. Tiesa, lietuvių kunigaikščiai ne kartą (1317, 1357, 1415 m.) bandė įtvirtinti savo metropolitą, tačiau Konstantinopolyje nebuvo noro dalinti įtakingos ir turtingos metropolijos nusileidžiant karaliui katalikui.
Taigi Maskva pajuto galinti pulti. Du karai (1487-1494 ir 1500-1503) atėmė iš Lietuvos beveik trečdalį teritorijos. Lietuviai pripažino Ivanui III "visos Rusios valdovo" titulą. Maskvai grįžo Viazma, Černigovo ir šiaurinės Naugardo žemės. 1514 m. Vasilijus III susigrąžino Smolenską, kuris šimtui metų taps svarbiausia tvirtove ir vartais ties vakarine Rusijos siena.
Tik per trečiąjį karą (1512-1522 m.) lietuviai surinko pakankamai karių iš vakarinių savo imperijos sričių, ir priešininkų jėgos tapo lygios. Be to, rytinės lietuvių žemės tuo metu nežavėjo idėja jungtis prie Maskvos. Vis dėlto tarp Maskvos ir Lietuvos visuomenės požiūrių jau žiojėjo didžiulė praraja.
Rusėnai ir maskvėnai
Tuo metu, kai į Lietuvos kunigaikštystės sudėtį įeidavo išsivysčiusios teritorijos, didieji kunigaikščiai palikdavo joms autonomiją, vadovaudamiesi principu: "Sena negriauname, nauja neprimetame." Pavyzdžiui, lojalūs Riurikaičių dinastijos kunigaikščiai (Druckai, Vorotinskiai, Odojevskiai) ilgą laiką visiškai išlaikė savo valdas. Tokios žemės gaudavo privilegijų raštus, jų gyventojai galėjo, pavyzdžiui, reikalauti kito vietininko, o valdovas buvo įsipareigojęs jiems nesikišti į pravoslavų cerkvės reikalus, vietos teismų sprendimus etc. Iki 16 a. slavų žemėse, priklausiusiose LDK, galiojo jų pačių teisinės normos.
Politinė to meto imperijos sudėtis atsispindėjo ir pavadinime - "Didžioji Lietuvos ir Rusijos Kunigaikštystė" (visas pavadinimas pagal Lietuvos statutą - Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė.) Joje kalbėta senąja baltarusių arba senąja ukrainiečių kalba - iki 17 amžiaus didelio skirtumo tarp jų nebuvo. 15-16 a. dokumentai byloja, kad Rytų slavai Lietuvos ir Lenkijos teritorijose laikė save "rusais" arba "rusėnais" ir niekaip nesitapatino su maskvėnais.
Lietuviškas ir rusiškas valdymas
Rusios šiaurės rytų dalyje, t. y. toje, kuri galiausiai ir liko žemėlapyje šiuo pavadinimu, "žemių rinkimo" procesas vyko toliau ir sunkiau. Buvusių savarankiškų kunigaikštysčių unifikacijos laipsnis buvo nepalyginti didesnis po sunkia Kremliaus valdovų ranka. 16 amžiuje Maskvoje įsitvirtino "patvaldystė" ("volnoje samoderžavstvo" - Ivano Rūsčiojo terminas), išnyko Naugardo ir Pskovo privilegijų likučiai, aristokratų šeimų savarankiškumas ir pusiau nepriklausomos sienos. Pavaldiniai priklausė valdovui, o kokie nors bandymai ginti savo teises buvo traktuojami kaip išdavystė.
Lietuva 14-16 a. buvo veikiau žemių, kunigaikštysčių federacija, valdoma didžiųjų kunigaikščių - Gedimino palikuonių. Valdžios ir pavaldinių santykiai čia buvo kitokie - tam įtakos turėjo Lenkijos socialinės sandaros ir valstybės valdymo pavyzdys. "Svetimi" lenkų ponams Jogailaičiai buvo reikalingi jų paramos ir buvo priversti dovanoti vis naujų privilegijų, taikant jas ir lietuviams. Be to, Jogailos palikuonys užsiėmė aktyvia užsienio politika, o už tai reikėjo mokėti į žygius einantiems riteriams.
Didikai "magnatai"
16 a. Nyderlandai, Anglija, Šiaurės Vokietija išgyveno pramoninę revoliuciją, čia reikėjo vis daugiau žaliavų bei maisto produkcijos, kurią tiekė Rytų Europa ir Lietuvos DK. Augantis pelnas padėjo įsitvirtinti "magnatams", tarp kurių pirmieji buvo Riurikaičiai ir Gediminaičiai - didžiausi lietuvių ir rusų kilmės žemvaldžiai (Radvilos, Sapiegos, Ostrogskiai, Volovičiai), kurie turėjo galimybę išvesti į karą tūkstančius savo tarnų ir užimti aukštus postus. 15 a. jų gretos didėjo dėl "paprastų bajorų", ėjusių karinę tarnybą. 1588 m. Lietuvos statutas jiems suteikė daug teisių. Bajorai gaudavo žemių. Juos buvo draudžiama suimti be teismo. Tik bajorai galėjo gaminti alų ir juo prekiauti.
Parlamentinė monarchija
Lietuvos valdžios aparatas smarkiai skyrėsi nuo maskvietiško. Čia nebuvo centralizuoto valdymo, būdingo rusų įsakymų sistemai. Vietiniai iždininkai saugojo ir naudojo pinigus, tačiau nerinko mokesčių. Lietuvos DK nuolatinėje kariuomenėje 16 amžiuje tebuvo 5 tūkst. samdomų karių. Vienintelis nuolatinis aparatas buvo Kunigaikštystės kanceliarija, kuri tvarkė diplomatinius dokumentus ir saugojo archyvą - Lietuvos metriką.
Tuo metu, kai Kristupas Kolumbas išplaukė link tolimųjų Indijos krantų, 1492 m., Lietuvos valdovas Aleksandras pasirinko kelią link "parlamentinės monarchijos". Nuo tol jis derino savo veiksmus su seimu, kurį sudarė vyskupai, karo vadai ir sričių valdytojai. Seimas galėjo valdyti šalį ir nesant kunigaikščio: jis kontroliavo žemės reikalus, išlaidas ir užsienio politiką.
Lietuvoje miestų buvo nedaug, jie gyventojų nelabai traukė. Valdovai turėjo kviesti svetimšalius - vokiečius, žydus, kurie vėlgi gaudavo ypatingų privilegijų. Tačiau užsieniečiams to buvo maža. Jausdami savo padėties stabilumą, jie sėkmingai išsireikalaudavo iš valdžios įvairių nuolaidų: 14-15 a. Vilnius, Kaunas, Brestas, Polockas, Lvovas, Minskas, Kijevas, Voluinės Vladimiras ir kiti miestai gavo Magdeburgo teises, o tai reiškė savivaldą. Dabar miestiečiai rinkdavo į seimą savo patarėjus, kurių žinioje buvo municipalinės pajamos ir išlaidos, bei du burmistrus - kataliką bei pravoslavą, kurie teisė prasikaltusius miestiečius kartu su valstybės vietininku voitu. Kai nuo 15 a. miestuose pasirodė amatų dirbtuvės, jų teisės buvo įtvirtintos specialiais nuostatais.
12 milijonų
18 a. Lietuva-Lenkija dar driekėsi nuo Baltijos iki Karpatų ir nuo Dnepro iki Vyslos bei Oderio, turėjo apie 12 milijonų gyventojų. Tačiau nusilpusi "šlėktų respublika" jau neturėjo svarbios įtakos tarptautinėje arenoje. Ji tapo karo teatro scena naujoms imperijoms - Rusijos ir Švedijos (Šiaurės kare 1700-1721 m.), Rusijos ir Prancūzijos (kurios 1733-1734 m. dalijosi Lenkiją). Po to buvo Septynerių metų karas tarp Rusijos ir Prūsijos (1756-1763 m.)...
"Maskoliai" kėlė neapykantą, ir daug didesnę nei "švabai". Rinkdamasi tarp Varšuvos ir Maskvos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bet kuriuo atveju buvo priversta rinktis svetimus ir prarasti Tėvynę.
Kuo visa tai baigėsi, gerai žinome: lietuvių-lenkų valstybė neišlaikė trijų juodųjų erelių - Prūsijos, Austrijos ir Rusijos - spaudimo ir tapo trijų padalijimų auka (1772, 1793, 1795 m.)
Didžioji dalis Lietuvos (išskyrus Užnemunę ir Klaipėdos kraštą) buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį.
Abiejų Tautų Respublika (ATR) dingo iš politinio Europos žemėlapio iki pat 1918 metų.
Paskutinis karalius
Paskutinis ATR karalius (1764-1795 m.) Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo išvežtas į Rusiją ir gyveno Grodne namų arešto sąlygomis. Po metų mirus Jekaterinai II, kurios favoritu jis kadaise buvo, sosto perėmėjas Pavelas I pasikvietė karalių į Peterburgą, apgyvendino Marmuro rūmuose. Čia jis ir mirė. Kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas Šventosios Kotrynos bažnyčioje. Po pusantro šimtmečio tarybinė valdžia bažnyčią nugriovė, o "savo karalių" pasiūlė pasiimti Lenkijai. 1938 m. liepą karstas su karaliaus palaikais iš Leningrado buvo išvežtas, tačiau jo nepriėmė Krokuva, nepriėmė nei Varšuva. Stanislovo Augusto palaikai atgulė baltarusiškame kaime Volčine, Šventosios Trejybės bažnyčioje. Čia ir gimė paskutinis ATR karalius. Po karo palaikai dingo iš kriptos.
Maskvos "patvaldystė", pagimdžiusi visagales biurokratines struktūras ir didžiulę armiją, buvo stipresnė už lietuvių ir lenkų laisvosios bajorijos sistemą. Tačiau ir didžiulė Rusijos imperija su savo pavergta dvarininkija negalėjo spėti paskui europietiškus visuomenės ir ekonomikos vystymosi tempus. Reikėjo skausmingų reformų, tačiau 20 a. pradžioje Rusija taip ir nesugebėjo jų įgyvendinti. O nauja mažytė Lietuva 21 amžiuje turi galimybę kalbėti pati už save.
Parengė Andromeda MILINIENĖ
APIE
Igoris Kurukinas - rusų istorikas, profesorius, istorijos mokslų daktaras. Gimęs Maskvoje, dirba Valstybiniame humatinariniame universitete. Daugiausiai tyrinėja 16-18 amžiaus Rusios istoriją.
--------------------
LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ
Pagrindinių įvykių chronologija (iki Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo), sudaryta prof. I. Kurukino.
9-11 a. - valstybės kūrimasis Lietuvos teritorijoje.
13 a. pradžia - vokiečių kryžiuočių agresija.
1236 m. - lietuviai nugali kalavijuočių riterius prie Šiaulių (Saulės mūšis tarp žemaičių ir Kalavijuočių ordino).
1260 m. - lietuvių pergalė mūšyje su teutonais prie Durbės (liepos 13 d. kuršių žemėje, dabar Latvija).
1263 m. - MINDAUGAS suvienija lietuvių žemes.
14 a. - Kunigaikštystė plečia savo teritoriją užkariaudama naujas žemes.
1316-1341 m. - GEDIMINO valdymas.
1362 m. - Algirdas sumuša totorius prie Mėlynųjų vandenų (kairiojo Būgo intako) ir užima Podolę bei Kijevą. (Didžiausias Lietuvos DK ir Aukso Ordos susidūrimas.)
1345-1377 m. - ALGIRDO valdymas.
1345-1382 m. - KĘSTUČIO valdymas.
1377-1392 m. - JOGAILA sudaro uniją su Lenkija.
1387 m. - Lietuva priima katalikybę.
1392 m. - po kunigaikščių tarpusavio kovos įsitvirtina VYTAUTAS, pasipriešinęs Jogailos (savo pusbrolio) politikai.
1410 m. - jungtinės lietuvių, lenkų ir rusų pajėgos sutriuškina teutonus (Žalgirio mūšis).
1413 m. - Horodlės susitarimas, pagal kurį lietuvių didikams katalikams galioja lenkų šlėktų teisės. (Abiejų tautų bajorai suvienyti į vieną luomą.)
1447 m. - pirmoji Privilegija (KAZIMIERO Jogailaičio raštas) - įstatymų rinkinys, pirmasis teisės kodifikatorius kunigaikštystėje.
1492 m. - didžiojo kunigaikščio ALEKSANDRO Jogailaičio privilegija. Pirmoji bajorų privilegijų chartija.
15 a. pabaiga - LDK Seimo susikūrimas, bajorų teisių ir privilegijų didinimas.
1529, 1566, 1588 m. - išėjo trys Lietuvos Statuto redakcijos, įtvirtinančios bajorų teises.
1487-1537 m. - karai su Rusia sustiprėjusios Maskvos kunigaikštystės fone. Lietuva praranda Smolenską, užimtą Vytauto 1404 m. Pagal taikos sutartį (1503 m.) Rusia susigrąžino 70 miestelių ir 19 miestų bei kitas žemes.
1558-1583 m. - Rusijos karas su Livonijos ordinu, taip pat su Švedija, Lenkija ir Lietuvos DK dėl Pabaltijo ir priėjimo prie Baltijos jūros. Šiame kare Lietuvą lydėjo nesėkmės.
1569 m. - Liublino unija, Lietuvos susijungimas su Lenkija į Abiejų Tautų Respubliką (ATR).
-----
Mindaugo dėka Lietuva nepatyrė totorių jungo.
Jogailaičiai abi valstybes valdė beveik tris šimtmečius - nuo 14 iki 16 amžiaus. Vis dėlto tai buvo dvi skirtingos valstybės, išlaikiusios kiekviena savo politinę struktūrą, teisės sistemą, valiutą ir kariuomenę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą