Šią savaitę minėto Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga "Vakarų ekspresas" tęsia pokalbių su Klaipėdoje rinktais Nepriklausomybės Akto signatarais ciklą. Šiuo metu Klaipėdos uosto direkcijai vadovaujantis Eugenijus Gentvilas nesureikšmina to, kad tapo signataru, ir nesijaučia esąs didvyris, juolab kad tai, anot jo, - daugybės žmonių milžiniško darbo rezultatas.
Vis dėlto jam skaudu, kai replikuojama, esą tą aktą galėjo pasirašyti bet kas.
Lietuvos nepriklausomybės idėja E. Gentvilą užvaldė 1981-1982 metais, kai dar studijavo geografiją Vilniaus universitete. Tam įtakos turėjo ir studijų draugas šviesaus atminimo Ričardas Baubinas, ryškus antitarybininkas, nebuvęs nei spaliuku, nei komjaunuoliu. Buvo ir daugiau draugų, su kuriais E. Gentvilas Vasario 16-ąją garsiai sveikindavo visus su švente, dainuodavo dainas, už kurias vis buvo kviečiamas į dekanatą.
Kai Lietuvoje kilo Sąjūdis, E. Gentvilas buvo jaunas Mokslų akademijos darbuotojas, 1987 m. rudenį apsigyvenęs Klaipėdoje. Čia jam buvo pavesta organizuoti Sąjūdžio grupių kūrimą. Buvo įkūręs 40-60 tokių grupių įvairiuose darbo kolektyvuose. Iki šiol prisimena, kaip sunku buvo kalbėtis buvusioje 7-ojoje laivų remonto įmonėje (AB "Laivitė") su piktai nusiteikusia rusakalbe auditorija.
Vėliau kaip Sąjūdžio kandidatas buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą.
"Iš pradžių planuota nepriklausomybę skelbti truputį vėliau, bet Maskvoje Michailas Gorbačiovas skubiai organizavo TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kuriame turėjo būti priimti sprendimai, trukdantys Lietuvai žengti šį žingsnį. Kovo 10 d. prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo sesija. Kovo 11-osios vakare paskelbėme nepriklausomybę. Panikuojančių Tarybos narių nepastebėjau. Tiesa, komunistų pusėje buvo visokių kalbų: kad gali baigtis blogai, kad Maskva imsis kontrpriemonių, buvo siūlymų neskubėti. Dabar esu įsitikinęs, kad padarėme labai teisingai, nes kovo 13 d. Maskvoje buvo priimtas sprendimas, draudžiantis išstoti iš TSRS.
Iš pradžių Vakarų valstybės visai nebuvo suinteresuotos, kad atseit demokratiška M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga subyrėtų. Galutinai mums viską į vietas susistatyti padėjo pučas, po kurio prasidėjo Lietuvos pripažinimo "paradas". 1991-aisiais nuo rugpjūčio 21 d. iki rugsėjo 15 d. Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę pripažino per 100 pasaulio valstybių. Tada ir buvo sudėti visi taškai ant "i". Bet kažkas turėjo parašyti pačią "i" be taško. Ją mes parašėme patys, ir visų pirma - Sąjūdis", - prisimena rytoj penkiasdešimtmetį švęsiantis E. Gentvilas.
"Daugiau gyvenime neteko to daryti"
1989-ųjų pavasarį E. Gentvilo šiemoje gimė trečias vaikas. Pats gyveno bendrabučio kambarėlyje, o žmona su mažais vaikais - pas tėvus kaime. Vaikų jis praktiškai nematydavo...
"Kartais apmaudu, kai sakoma, kad bet kas galėjo pasirašyti tą aktą. Turiu pasakyti, kad darbo reikėjo įdėti labai daug. Vyko daugybė akcijų, buvo renkami parašai, rengiami mitingai, protesto akcijos, pradėjome leisti savo spaudą. Galiu pasidžiaugti tik vienu dalyku, kad Mokslų akademijoje nebuvo prievartos atsėdėti visas darbo valandas. Žinoma, atidėjau į šalį disertacijos gynimąsi. Tą laikotarpį prisimenu labai gražiai, labai šviesiai, tačiau tai buvo įtempto darbo laikotarpis. Ir ne tik mums, kurie kandidatavo rinkimuose ir paskui tapo signatarais. Šimtai kitų žmonių tuomet aukojo visą savo laisvalaikį Sąjūdžio kūrimui, stiprinimui. Nesureikšminu labai to, kad tapau signataru. Atsidūriau priekinėse linijose, matyt, todėl, kad atidaviau savo laiko daugiau nei kiti. Taip, bet kas galėjo pasirašyti, tačiau tas "bet kas" nedirbo", - sako E. Gentvilas.
Paklaustas, ar nebijojo, atsakė: "Matyt, buvau jaunas ir kvailas, nejaučiau perdėtos baimės. Taip, supratome, kad visko gali būti - ir provokacijų, ir verbavimų. Buvo ir man pasiūlyta bendradarbiauti su KGB. Gerai, sakau, einu šiandien į Sąjūdžio tarybos posėdį, pasitarsiu. Nevaidinu didvyrio, kad atsisakiau bendradarbiauti su KGB. Tai buvo 1989-ųjų pavasaris, tada jau buvo "jūra iki kelių", o dar 1986-aisiais jie būtų kitaip elgęsi.
Tik šiandien aiškiau suvokiu, kuo visa tai galėjo baigtis visiems aktyvistams. O tuo momentu darėme, ką reikėjo, ir viskas. Tokios aktyvios visuomeninės ir politinės neatlygintinos veiklos man daugiau gyvenime neteko daryti. Ką ten neatlyginta veikla - mes patys vis metėme ir metėme pinigėlių į Sąjūdžio aukų dėžutę. Visi tada dėjo pinigus negalvodami apie kokį nors atlygį", - prisimena signataras.
"Kuo čia dėta nepriklausomybė?"
Dabar, po dvidešimties metų, E. Gentvilui skaudi signatarų sklypų tema.
1992-aisiais baigėsi Nepriklausomybės Aktą pasirašiusio Atkuriamojo Seimo kadencija, į kitą Seimą E. Gentvilas nebepakliuvo. Tačiau naujojo parlamento pirmininkas Česlovas Juršėnas paprašė jo parengti Seimo nutarimo projektą dėl signatarų statuso. Tame projekte, pasak E. Gentvilo, buvo du dalykai - signatarai išlaiko teisę į diplomatinį pasą ir jie laidojami valstybės arba savivaldybių lėšomis. Tik vėliau atsirado sklypai ir signatarų rentos.
"Tarp tų dešimties signatarų, kurie nepaprašė žemės sklypo, esu ir aš. Manau, kad kartais mano bičiuliai signatarai per daug sau reikalauja. Nesmerkiu tų, kurie pasiėmė sklypus, perpardavė juos ir užsidirbo. Žinau, yra tokių, kurie labai varganai gyvena, tai jiems buvo vienintelė paspirtis, bet eiti ir patiems prašinėti..." - kalbėjo E. Gentvilas.
Dabar verkšlenančius žmones jis norėtų nusiųsti į Kišiniovą, kad pamatytų, kur nuėjo Lietuva, palyginti su kai kuriais kitais kraštais. Pasak jo, norint įvertinti, kiek Lietuva pažengė į priekį, reikia žiūrėti ne į Ameriką ar Švediją, o į likimo brolius, su kuriais buvome kartu Sovietų Sąjungoje.
"Lietuvos progresas milžiniškas. O jeigu kas nors nori zyzti, tegul zyzia. Jie, matyt, neprisimena talonų už cukrų, muilą, dešreles, žirnelius, majonezą, ką jau kalbėti apie tualetinį popierių, kurio tiesiog nebuvo. Tegu nuvažiuoja pasižiūrėti į Rusiją. Vladivostoke tarptautinių viešbučių klozetuose nėra vandens. Aš tikrai nemanau, kad Lietuva apsiriko paskelbdama nepriklausomybę", - teigia signataras.
Papriekaištavus, kad bepigu jam kalbėti, nes turi gerai apmokamą darbą, o yra žmonių, kurie nežino, kaip išgyventi, išmaitinti šeimas, E. Gentvilas atsakė: "Tokių žmonių yra ir turtingiausiuose pasaulio kraštuose. Nepriklausomybė čia niekuo dėta. Jus pasakykite man, kur pasaulyje nėra bedarbių?.. Gentvilui, sakote, gerai. Aš niekada nesiskundžiau. Taip, visada turėjau darbo. Buvo ir mano gyvenime momentų, kai vos pragyvendavau. Prisimenu, rašinėdavau ir į "Vakarų ekspresą" ir taip pridurdavau pragyvenimui. Pinigai man iš dangau niekada nekrito, gal tik išskyrus buvimo Europos Parlamente laikotarpį. Aš pripažįstu, man sekasi, bet mano sėkmė paremta darbu ir įgytomis žiniomis. Neretai tie, kurie investuoja į mokslą, į žinias, paskui kaltinami, kad gerai gyvena..."
Paklaustas, kas, jo manymu, dabar Lietuvoje yra blogiausia, E. Gentvilas atsakė: "Provincialumas, galvojimas vien tik Lietuvos kategorijomis nematant, kas dedasi aplinkui. Ir politikai tikrai ne pavyzdys šiandieninei visuomenei, ir žiniasklaida, yra ir daug kitų problemų. Tačiau jos nėra būdingos vien tik Lietuvai, ir atsirado ne todėl, kad ji yra nepriklausoma jau dvidešimt metų. Nepriklausomybė tikrai nebuvo priežastis visoms toms blogybėms atsirasti, kurios yra dabar. Jų būtų buvę dar daugiau, jeigu gyventume dar kieno nors iš viršaus reguliuojami. Kalbant, pavyzdžiui, apie korupciją, problema - centralizacija. Kuo aukščiau priiminėjami sprendimai, tuo sunkiau išsiaiškinti, kas ten ką blogai daro. Kai Maskvoje vogdavo mūsų pinigus, tai buvo taip toli, kad mes net nežinodavome ir galvodavome, kad korupcijos nėra..."
Visi - vagys, nes pats vagia
E. Gentvilas optimistas ir tiki, kad Lietuvoje padėtis gerės. Kad daug jaunų ir gabių žmonių išvažiavo iš Lietuvos, pasak jo, gaila, bet ne tragedija. Jo paties visi trys vaikai studijuoja užsienyje. Nemažai žmonių, baigę mokslus užsienyje, grįš ir su pinigais, ir su žiniomis. Signatarui vilties teikia ir teismai, ir STT, jis tiki, kad netrukus žmonės supras, jog nenubaustų neliks.
"Taip, Lietuvoje atsakomybės per mažai. Bet jeigu kiekvienas pradėsime nuo savęs, nuo savo kolektyvo, išsigydysime. Nebus taip, kad prezidentė trenks kumšteliu, ir Lietuvoje bus tvarka. Ji gali daug, bet nemažai turime padaryti ir mes patys. Prisiminiau, kaip netekau buto sovietiniais laikais. Buvo darbo kolektyvų tarybos, nustatinėjusios darbuotojų eilę butui gauti. Stovėjau pirmas. Mano tuometinis vadovas pasiėmė sau televizorių, šaldytuvą, dar kažką. Nors man to nereikėjo, nes neturėjau, kur pastatyti - gyvenau viename bendrabučio kambarėlyje, - tačiau pasakiau viršininkui, kad jis šiknius. Tada buvau nustumtas į trečią vietą...
Reikia patiems kovoti su blogais dalykais, o ne laukti, kad viską spręstų valdžia. Nereikėtų tik tyliai piktintis, jeigu matai, kad šalia tavęs dirbantis ima ar duoda kyšį. Paties žmogaus viduje turi būti sukurta nepakantumo atmosfera tokiems dalykams. Kiekvienas pilietis turėtų atsakyti į klausimą, ką jis pats padarė, kad nebūtų blogų dalykų. Galbūt tie, kurie tik peikia valdžią, patys niekada nieko nėra padarę, o gal ir patys blogai elgėsi.
Kartą sugalvojau pirkti mišką iš žmogaus. Jis nustebo, iš kur žinau, kad jis parduodąs. Paskui sako: "Tu ten prie valdžios, kur visi vagys. Apie tave esu girdėjęs, kad nesi vagis, bet vis tiek turbūt esi šiek tiek vagiukas..." Prašau jo parduoti mišką, žadu duoti malkų, leisti sausuolių nusipjauti. O jis nusikeikia ir sako: "Kam man reikia malkų iš to miško? Nuvažiuoju į urėdijos mišką ir prisivagiu geriausių malkų, o tu čia man sausuolius siūlai..." Tas žmogus, matyt, galvoja, kad visi valdžioje vagys, tad ir jis nemato problemos, kad pats vagia iš valstybės miško. Štai ir iškyla atsakomybės klausimas. Taip, kuo tu esi aukščiau, tuo tavo atsakomybė didesnė. Privalu sukurti sistemą, kad egzistuotų atsakomybė. Bet kyla klausimas, ar eilinis pilietis neturi atsakyti už savo veiksmus ir savo aplinką? Manau, irgi turi, jeigu yra pilietis."
Dalia BIKAUSKAITĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą