Orkos medžioja

Sutartis su vandenyno žudikais: kaip orkos padėdavo žmonėms medžioti banginius

Australijos pakrantėje, Edeno mieste, daugiau nei pusę amžiaus egzistavo ryšys, kuris daugeliui šiandien skamba kaip graži legenda. 

Tai nebuvo atsitiktinis susidūrimas – tai buvo tikra, kartomis perduodama partnerystė tarp didžiųjų vandenyno plėšrūnų orkų ir banginių medžiotojų. 

Pasakojimai apie orkas, kurios uodegų dūžiais į vandenį pranešdavo žmonėms apie pasirodžiusį grobį, iki šiol kaitina mokslininkų ir istorikų vaizduotę. 

Ar tai buvo grynasis instinktas, ar sąmoningas abiejų pusių susitarimas?

Senasis Tomas – orka su žvalgo talentu

Daugiau nei penkiasdešimt metų Twofold Bay įlankoje orkos demonstravo stulbinantį elgesį. 

Ryškiausia šios istorijos žvaigždė – orkų patinas, pramintas Senuoju Tomu. 

Vietiniai gyventojai pasakoja, kad jis tapdavo savotišku žvalgu: pastebėjęs į įlanką įplaukusius banginius, Tomas priplaukdavo prie prieplaukos ir galingais uodegos smūgiais į vandenį duodavo signalą medžiotojams.

Gavę šį ženklą, žmonės skubėdavo į jūrą, kur orkų būrys jau būdavo pradėjęs savo darbą. 

Plėšrūnai veikė taktiškai – jie neleisdavo banginiui pasprukti į atvirą vandenyną, varydami jį vis giliau į įlanką, kol medžiotojai galėdavo grobį pasiekti harpūnais.

„Liežuvio įstatymas“: teisingas grobio padalijimas

Šis bendradarbiavimas nebuvo nemokamas – jis rėmėsi griežtomis, nerašytomis taisyklėmis, kurios gavo „Liežuvio įstatymo“ pavadinimą. 

Po sėkmingos medžioklės banginių medžiotojai palikdavo skerdeną vandenyje nakčiai. Per šį laiką orkos gaudavo savo dalį: jos suėsdavo lūpas ir liežuvį – minkščiausias ir joms skaniausias banginio dalis.

Tik kitą rytą žmonės ištraukdavo likusią skerdeną perdirbimui. Ši partnerystė tęsėsi dešimtmečius, o įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą: banginių medžiotojų šeimos dirbo su tomis pačiomis orkų grupėmis.

Mokslinis žvilgsnis ir legendos pabaiga

Mokslininkai patvirtina, kad šis fenomenas nėra išmonė. Orkos yra itin protingi gyvūnai, gebantys mokytis ir kurti strategijas. 

Manoma, kad šios tradicijos ištakos siekia laikus dar prieš atvykstant europiečiams – vietiniai aborigenai taip pat turėjo dvasinį ir praktinį ryšį su šiais gyvūnais.

Senojo Tomo era pasibaigė 1930 metais, kai jo kūnas buvo rastas įlankoje. 

Ištyrus jo palaikus, paaiškėjo įdomi detalė: orkos dantys buvo smarkiai nusidėvėję. Spėjama, kad tai nutiko dėl to, jog medžioklių metu jis griebdavo ir tempdavo valčių virves, padėdamas žmonėms suvaldyti grobį. 

Šiandien legendinio patino skeletas saugomas Edeno (Idano) muziejuje kaip gyvas įrodymas apie laikotarpį, kai žmogus ir vandenyno plėšrūnas kalbėjo viena kalba.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder